Julijos Skuratovos koliažai neskirti provokuoti žiūrovo atmintį ieškoti pirminio šaltinio, aktualizuoti jo meninę patirtį. Jie patys yra patirtis, savotiškas rezultatas, kuris radosi Skuratovai suvokiant praeitį.
Viena vertus, nereikia manyti, kad lietuviai balsingiausi pasaulyje, antra vertus, jų ignoravimas teatre seniai bado akis, ypač kai kviečiami labai abejotinų balsų užsieniečiai.
Į geriausių artistų gretas iškyla ne vien tik puikius vokalinius duomenis atskleidžiantys solistai – vis dažniau reikalaujama, kad kartu tai būtų ir išvaizdūs, fiziškai stiprūs, aktoriaus talentą turintys dainininkai.
Birutė Banevičiūtė savo spektakliais edukuoja ir auklėja ne tik kūdikius ir jų tėvus, bet ir šokėjus, kurie čia tampa ne tik atlikėjais, edukatoriais, bet ir žaidimų draugais.
Spektaklio turinys ir forma neturi nieko bendra su realiais pokyčiais pasaulyje, kuriame moterys prisiima vis daugiau galių veikti.
Apie lėlių teatro svarbą kalbėjomės su žmonėmis, kuriuos sieja meno tyrėjų išsilavinimas ir lėlių teatro puoselėjimas: Audrone Girdzijauskaite, Kristina Steiblyte ir Vilmantu Juškėnu.
Dokumentuoti ir liudyti be teatrinio estetizavimo ir žiūrovų plojimų pabaigoje – turbūt viskas, ką šiuo metu gali padaryti teatras, siekdamas parodyti užuojautą nukentėjusiems.
Iš Koršunovo niekas neatėmė ir neatims teisės režisuoti. O žiūrovui – dėl visa ko priminsiu, kad teatras yra sukurtas pirmiausia jam, visuomenei, o ne menininkams, – nusispjauti, kas vadovauja teatrui.
Didelį įspūdį knygoje „Mano Eldoradas“ man palieka portretai muzikų, dailininkų, teatralų, kuriuos ir man pačiai teko pažinoti, – tokių skirtingų, tokių sudėtingų, įnoringų, kartais nelengvai perprantamų.
