Kaip ir prieš 5 metus kone toje pačioje vietoje spektaklis vėl sustabdytas ir vėl pradėtas, bet šį kartą – nesėkmingai. Po dviejų bandymų nusileido uždanga, dirigentas išbėgo už kulisų daryti tvarkos.
Spektakliui [„Miegantys“] tereikėjo padaryti visai nedaug, kad įtikintų savo beskoniškumu, didaktiškumu, seksizmu, išankstinėmis nuostatomis ateities atžvilgiu ir patetika. Gaila aktorių.
Trapūs ir drąsūs jauni žmonės. Patiriu tai per kūno kalbą. <...> Esu įsitikinęs, kad šis spektaklis [„Savoj krūvoj“] kuo greičiau turėtų atsidurti Rygoje, nes laukti negalima – jaunuoliai greitai taps [i]seniais[/i].
Festivalis pasiūlė ne vieną lokaciją, kurios ypatybės veikė kūrinius. Savitą dvasią artikuliuojanti erdvė su vienomis operomis tampriai sukibo, kitų statytojams kėlė nemenkų iššūkių.
Teatras parodomas ir kaip energijos apykaitos, geismo, ryšio su kitais bei estetikos ir grožio erdvė, kurioje galima išgirsti skausmo šauksmą dėl visuomenėje egzistuojančios neteisybės.
Žinai, kas man svarbu: kad aš tave pamačiau, išsirinkau ir tebeieškau scenoje. Kad buvo tas vienas ar du vaidmenys, net ne pagrindiniai, su kuriais tu nusivedei mane.
Šalia klasikinių dramos teatro kūrinių žiūrovai išvydo ir labiau eksperimentinių, minimalistinių, nuosekliai įgyvendinama formalia koncepcija paremtų spektaklių, taip pat socialiai angažuotų projektų.
Patekus į NOA šiuolaikinės operos audrą žinai, jog atrasi ten ir rafinuotų, ir eksperimentinių pastatymų, ir būtinai (!) tam tikro kūrybinio [i]pankiškumo[/i].
Iš dažno sutiktojo vis išgirstu, jog teatras nebetraukia taip, kaip anksčiau. Nors dera pripažinti, kad naujas sezonas atrodo labai aktyvus. Daug premjerų. Žiūrovų salės pilnos – nesvarbu net, ką rodo.
