Organizatoriai „Teatro fantomo“ programai atrinko labiausiai jaunimo mėgstamus ir lankomus spektaklius, kurie galėtų privilioti vis dar teatro neatradusius, bet paieškoms atvirus žmones.

Drebėjimo epicentru tapo Kauno dramos teatras. Tačiau tai nėra vieno teatro problema. Šis įvykis tik apnuogino visos mūsų teatro sistemos krizę.

Visišką festivalio bejėgystę atskleidė spektaklių vertimai. Nė vienas rodytas lietuvių spektaklis nebuvo verčiamas į jokią kalbą ir tuo sukėlė ypač didelį kaimyninių šalių kritikų bei teatrologų pasipiktinimą.

Norėtųsi, kad alternatyvus mąstymas drąsiau skintųsi kelią į lietuvių teatrą. Tačiau apie kokią alternatyvą galima kalbėti dabar, kai teatrų vadovai baidosi jos iš tolo?

Ar ne laikas lietuvių teatro scenoje pasirodyti tikriesiems mūsų dienų herojams, alsuojantiems esamojo laiko ritmu, – hamletams, treplevams, voicekams arba dar nežinomiems šiuolaikinės dramos veikėjams?

Apie pavasarinę „Naujosios dramos akcijos ’07“ programą, kuri sureikšmina aktorių kūrybą ir savaip polemizuoja su teatro be aktorių kaip „laiko ir erdvės konstrukcijos“ samprata.

Jaunimo teatras suka į pramogą. Tegu. Sėkmės jam. Tik jis nusitaikė ne į kokybišką, o į prasčiausio lygio pramogą. Nieko sau – iš Rusijos provincijos vidutiniškas repertuaro vienetas atplevena čia.

Režisieriaus Etienne´o Glaserio nuomone, „Audroje“ W.Shakespeare´as supynė kelias realybes: gyvenimo, pasakos ir teatro. Jos neišskiriamos ir kiekviena padeda suprasti kitą.

Žmogaus istorija J. Miltiniui buvo kultūros istorija, o teatro menas – vienas esmingiausių žmogaus dvasios raiškos būdų. Režisierius, pedagogas, teoretikas – jis siekė rasti tiksliausią gyvojo teatro formulę, tai jau prilygo gyvenimo mįslės įminimui.