Teatro pedagogai iš 20 pasaulio šalių svarstė, kuo gali pasitarnauti scenos menas, kad kalba išlaikytų savitumą, identitetą ir kartu būtų suprantama kitos tautos, kultūros žmogui.
Kuo dar ypatinga ši kūrėjų karta – Rimo Tumino vadovauti studentai neužsidėjo jo teatro kaukės, neprisiderino jo teatrinių pozų ar mąstymo bruožų. „Savarankiški“ ir „individualūs“ yra bene esmingiausi jų bruožai.
Europa pamažu tuo ir tampa vieninga, kad smukdama žemyn, labai kruopščiai analizuoja savo išsigimstančios visuomenės reiškinius. Bet analizė – tai veikiau akistata su šaligatvinio gyvenimo problemomis, kurios jau pasenusios.
Projektas „Mobili teatro ir komunikacijos laboratorija“ parodė, kad jaunieji teatro kritikai – vienišiai, po spektaklių vieni keliaujantys su savo mintimis, vienatvę pasirinkę taip, kaip aktoriai pasirenka bemieges naktis.
XVIII tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“ įspūdžiai (tęsinys)
Ar mūsų lėlių teatro meistrai maksimaliai atsiskleidžia Lietuvoje? Ką reiškia pastaraisiais metais suaktyvėjusi jų kūryba užsienyje? Teatrą be sienų ar menininkus be namų? Yra apie ką pamąstyti…
Ką dabar reiškia, jei dar ką nors reiškia, prieš dvi dešimtis metų nufilmuota Krzysztofo Kieślowskio filmų dešimties Dievo įsakymų tema serija? O patys Dievo įsakymai? Ką jie reiškia dabar?
Kai kasmet viskas brangsta (tik žmogaus gyvybė ir vertė – ne…), organizuoti tokius festivalius darosi vis sunkiau.
Johanas Simonsas neslepia, kad jam ypač svarbu, jog teatras turėtų tvirtą socialinę ir net politinę poziciją. Tačiau statydamas socialiai angažuotą spektaklį, kūrėjas visada rizikuoja prašauti.
