Naujasis cirkas daugiau dėmesio skiria su senuoju cirku kaip kultūros istorijos reiškiniu susijusioms referencijoms, atsisako pompastikos, dirbtinio žvalumo, ryškina jausminį, su konkretaus žmogaus, individualaus atlikėjo ir asmenybės išgyvenimais susijusį aspektą.
„Teatras yra žinojimo forma: jis turėtų ir galėtų būti priemonė pakeisti visuomenei. Nelaukime, kol ateitis užklups pati, – teatras gali padėti mums ją susikurti.”
Rugsėjo 20 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pakvietė žiūrovus į režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio „Svajonių piligrimas“ premjerą.
Kai Gintaras Varnas kirtavietėje rado žūstančius žvirblinių pelėdų jauniklius, jis buvo šokiruotas. Tačiau penkis kartus išrinktas geriausiu šalies režisieriumi, Nacionalinės premijos laureatas pesimistiškai sako, jog blogai šalyje ir su dvasios ekologija.
Kai kultūros patarėju dirba menininkas, iš jo gali išgirsti netikėtų istorijų ir išmintingų pastabų. Tokių pateikė ir Švedijos ambasados kultūros atašė Lietuvoje Torstenas Schenlaeris.
Ar mūzoms tas pat, kad Gruzija jau vienuolikta diena gyvena karo sąlygomis? Vienuolikta siaubo diena – XXI amžiuje!
Taikomosios dailės muziejuje jau daugiau nei mėnesį eksponuojama paroda „Elenos pagrobimas“. Vilnius, 1636 m.“. Pamačius ekspoziciją supranti, kad ji nusipelno ne vien tokios vangios beveik užmaršties.
Olandų režisieriaus Johano Simonso spektakliuose, kuriuos į Vilnių atvežė „Naujosios dramos akcija‘ 08“, vaidina aktoriai, išliekantys atmintyje net tada, kai ima blukti pats spektaklis. Asmenybės švytėjimą papildo išugdytos profesinės savybės.
Pastarasis lietuvių teatro sezonas praslinko belaukiant – visų pirma, Eimunto Nekrošiaus „Idioto“ ir Oskaro Koršunovo „Hamleto“. Tasai scenos įvykių laukimas tarytum nutraukė uždangą ir leido atidžiau įsižiūrėti į normalaus, eilinio teatro potvynį.
