Šūkis „Nepatogus teatras“ nėra nei esminis šių metų „Sirenų“ akcentas, nei kryptis. Jis išduoda, kad 2008 metų „Sirenų“ rengėjų būsena jau nėra tokia aiški ir tvirta, kokia buvo anksčiau.

Savo įspūdžius apie jiems beveik nepažįstamą lietuvių teatrą jaunieji kritikai turėjo perteikti laiškais, adresuotais mamai, draugui ar spektaklio kūrėjams, eilėraščiais, dainomis, trumpomis recenzijomis dienraščiams ar net performansu.

„Vandens tema teatre nėra labai plėtojama, o mes norėtume padėti per tai pažvelgti į socialines, aplikosaugines, politines problemas“, – šnekėjo britai. Tačiau lietuviai labiau linkę į poetinį teatrą nei į kalbėjimą apie užterštumą ar vandens pardavinėjimą.

Lapkričio 17-21 dienomis vykusį bendrą Menų spaustuvės ir Velso ,,Volcano“ teatro projektą-seminarą stebėjo trys jaunieji Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatrologai. Pateikiame jų įspūdžius iš dirbtuvių.

Praeitą savaitę Menų spaustuvėje vyko kūrybinės dirbtuvės, pavadintos „Nuostabiu vandens gyvenimu“ ir sutraukusios dvi dešimtis įvairaus plauko teatrinių asmenybių: profesionalių aktorių, šokėjų, choreografų, muzikantų bei scenos meno studentų.

Surasti savo žiūrovą, o ne medžioti bilietų pirkėją – štai dėl ko verta nustoti dūsauti.

Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras bei leidykla „Apostrofa” išleido pirmąsias lietuviškosios Teatro tekstų bibliotekos knygas. Jomis tapo Émile´io Zola „Natūralizmas teatre” ir Vsevolodo Mejerholdo „Apie teatrą”.

„… Shakespeare‘as turėjo labai pasitikėti žiūrovų vaizduote ir gera valia, jei 1600 m. vasaros popietę nusprendė pradėti spektaklį, pranešdamas žiūrovams, kad scenoje vidurnaktis ir šalta… “

Ne tik „Sirenas”, bet ir jau pasibaigusį „Versmės” festivalį, taip pat naujausias sostinės premjeras taip ir kirba vadinti krizinėmis.