Užsienio šalių pedagogai išsijuosę žvejoja „čiurlioniukus”: gauti tokio lygio mokinį – pedagogo svajonė. Tad užsieniečiams Lietuvos švietėjų reforma – lyg pagal užsakymą: ji tiesiog veja talentus iš Lietuvos.
Asociacijos ASITEŽAS surengtas festivalis suteikė galimybę palyginti, kaip teatras vaikams ir jaunimui suvokiamas pas mus bei svetur, kokios bendros problemos ar tendencijos, kokią bendravimo su jauna publika kryptį renkasi trupės.
Kauno kamerinis teatras ryžosi nemenkam išbandymui. Pirmoji „MonoBaltija” tapo daugiau nei pavykusiu startu ateičiai.
Rimas Tuminas bene vienintelis Rusijoje atsidūręs Lietuvos meno veikėjas, kurio nepakerėjo nei Maskvos blizgesys, nei kultūrinio gyvenimo sodrumas.
Neseniai pasirodė teatrologės Jurgitos Staniškytės monografija „Kaitos ženklai: šiuolaikinis Lietuvos teatras tarp modernizmo ir postmodernizmo”. Knygoje apžvelgiami pastarųjų dešimtmečių Lietuvos dramos teatro pokyčiai.
Daugelį šimtmečių valdžia buvo net per daug dėmesinga scenos menui. Teatro ir cenzūros ryšys daug glaudesnis negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, su jos poveikiu konkrečiose šalyse galima sieti net teatro estetinės raidos etapus ir krizes.
Gegužės 5 dieną municipaliniame Panevėžio „Meno” teatre bus rodomas ką tik čia pasibaigusio V kamerinių spektaklių festivalio laureatų spektaklis.
Režisierius Albertas Vidžiūnas Šiaulių dramos teatre įgyvendino Jono Fosse´o „Vieną vasaros dieną”. Režisierių kalbina Svajūnas Sabaliauskas.
Tarptautinė teatro diena yra tokia šventė, kuri visada pasitinkama beveik netikint, kad ji įvyks, nes amžiais nėra garantijos, nei kur vyks, nei kas režisuos, nei ar bus pinigų jai surengti, nei kas už ją atsakingas.
