Režisierius Albertas Vidžiūnas Šiaulių dramos teatre įgyvendino Jono Fosse´o „Vieną vasaros dieną”. Režisierių kalbina Svajūnas Sabaliauskas.

Tarptautinė teatro diena yra tokia šventė, kuri visada pasitinkama beveik netikint, kad ji įvyks, nes amžiais nėra garantijos, nei kur vyks, nei kas režisuos, nei ar bus pinigų jai surengti, nei kas už ją atsakingas.

Ką reiškia „Auksiniai scenos kryžiai” dabar? – ar jie išties vis dar tokie svarbūs? Geriausiems teatro menininkams? – kodėl šie, o ne kiti yra geriausieji, kokiais matais, kriterijais šiandien nustatyti jų išskirtinumą, nusipelnymą?

Iki šiol dažniau kurdavau neigiamus vaidmenis, pasiutusias moteris, tačiau visada bandžiau jas suprasti, suvokti, kodėl jos tokios, ieškoti gėrio pradų. Juk negali žmogus būti vien juodas ar baltas.

„ … Iš šešiasdešimties ar aštuoniasdešimties aktoriaus per visą gyvenimą sukuriamų vaidmenų įsirėžia kertiniai, o tokių pasitaiko du trys – kai tikrai sutampa viskas: ir pjesė, ir režisūra, ir tavo, ir partnerių vaidmenys. … ”

Naujų operų – A.Martinaičio „Pasaulio dangoraižio” ir V.Bartulio „Aušrinės” – daininga, įtraukianti, neprailgusi muzika buvo tarsi tai, ko publikai reikia. Tačiau klausėsi šių kūrinių beveik vien muzikų bendruomenė.

„Lietuva – maža teritorija ir čia yra teatro mafija – uždaras žmonių ratas, leidžiantis sau kovoti prieš bet kokį nepriklausomą menininką. Kitur man ta mafija taip nesmirdi”.

„Prisiminiau, kad mano senelė man yra suvaidinusi daug pasakų savo rankų šešėliais: ten buvo vilkas, kiškis, visokie kiti gyvūnai. Per repeticiją su studentais pabandėme kurti šešėlius savo rankomis. Ir tai buvo lyg atradimas.”

Oklahoma – diagnozė (dar vadinama metafora). Vieta ir būsena. Pažodine prasme – įsisteigia visur, kur vaidinamas Graužinio spektaklis „No Return”.