Savo mintimis apie meno studijų tragedijas ir viltis dalijasi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas Aidas Giniotis.
„Kiek menininkams reikia? Cigaretėms, kavai ir vynui pinigų užteks”, – juokavo kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, kabėdamas apie ketinimą kitąmet smarkiai apkarpyti šalies kultūros biudžetą.
Šis festivalis garsėja ir kaip linksmas lėlininkų sambūris su išpažintinėmis vakaronėmis. Ir kam daugiau lėlininkai gali išsipasakoti savo rūpesčius ir džiaugsmus, jei ne kolegoms!
Kiekvienais metais NDA pateikia vis naujus šiandienos teatro raidos aspektus, bandydama įveikti ir teatro, ir gyvenimo iššūkius. Festivalio tikslai nesikeičia, bet forma ir turinys nuolat varijuoja.
„ … dramaturgo Juliaus Kelero „sapnų” pasaulis minėtame rinkinyje konstruojamas racionaliai atsiribojus, iš kritiškos distancijos, tam tikrų gyvenimo reiškinių ir herojų „demaskavimo” principu. … ”
2007-ųjų pabaigą vainikavusi Daivos Šabasevičienės monografija apie Joną Vaitkų netyčia tapo ledlaužiu. Nuo tada mano knygų lentyna pailgėjo beveik 18 cm.
Teatro režisūra laikoma viena iš tų meninės veiklos formų, kur moterys negali prilygti vyrų kompetencijai ar talento jėgai.
Žurnalas „Lietuvos scena” publikuoja režisierių Artūro Areimos, Cezario Graužinio, Agniaus Jankevičiaus Arvydo Lebeliūno bei teatro kritiko, „Menų faktūros” redaktoriaus Vaido Jauniškio mintis aktualiais šiandieninio teatro klausimais.
Neseniai pasibaigęs teatro sezonas neoficialiai prasidėjo, anot teatrologės Šarūnės Trinkūnaitės, nuo pakilaus laukimo – visų pirma, Eimunto Nekrošiaus „Idioto” ir Oskaro Koršunovo „Hamleto”.
