Žurnalas „Lietuvos scena” publikuoja režisierių Artūro Areimos, Cezario Graužinio, Agniaus Jankevičiaus Arvydo Lebeliūno bei teatro kritiko, „Menų faktūros” redaktoriaus Vaido Jauniškio mintis aktualiais šiandieninio teatro klausimais.
Neseniai pasibaigęs teatro sezonas neoficialiai prasidėjo, anot teatrologės Šarūnės Trinkūnaitės, nuo pakilaus laukimo – visų pirma, Eimunto Nekrošiaus „Idioto” ir Oskaro Koršunovo „Hamleto”.
„Monobaltijos” kontekste pamėginkime apčiuopti bendrąsias monospektaklio kaip savito teatrinio žanro tendencijas, aktoriaus sceninės egzistencijos jame būdus.
Iš kelionės po Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos aukštąsias teatro mokyklas sugrįžo grupė Lietuvos studentų. Tai buvo pirmoji tokio užmojo būsimųjų teatralų pažintis su kolegomis Europoje.
Mes niekada nemanėme, kad menininkai neturi mokėti „Sodros” ir Privalomojo sveikatos draudimo mokesčių. Tačiau mes vis dėlto manome, kad meninės kūrybos negalima prilyginti bet kokiai individualiai veiklai, kaip daroma dabar.
Teatrui skirtuose spaudos puslapiuose daug rašoma apie režisierius, rečiau – apie aktorius, pasitaiko – apie teatro dailininkus, kompozitorius, tačiau niekada – apie teatrų literatūrinės dalies vedėjus.
Forumas „Kultūros eksperimentai” ir leidykla „Žuvėdra” apie aktorę, režisierę Kazimierą Kymantaitę išleido knygą „Reikalauju kūrybos laisvės!” Tai – straipsnių, prisiminimų apie šią teatro asmenybę ir jos veiklą rinkinys.
Progresyvūs, didieji Europos meno fabrikai, įsikūrę įspūdingos architektūros senuosiuose pramonės paveldo kompleksuose yra daugiafunkciai, išvystę tikrų tikriausią kultūros ir pramogų industriją.
Lietuvos teatro ir kino korifėjus, pedagogas Valentinas Masalskis įsitikinęs, kad mes išgyvename ne krizę, o dvasinį nuopuolį.
