Tris vasario vakarus Nacionaliniame dramos teatre savo spektaklius rodė šiauliečiai. Gražiai sudėliojęs gastrolių repertuarą, Šiaulių teatras tarsi perėjo per epochas – nuo Edmond´o Rostand´o per Augustą Strindbergą iki Jono Fosse.

Ištrauka iš „Kultūros barų” spaudai rengiamos teatrologės Ramunės Marcinkevičiūtės knygos apie teatro režisierę ir pedagogę Dalią Tamulevičiūtę.

Žemaičių muziejuje „Alka” saugoma XX a. pradžios autorinė Užgavėnių kaukių kolekcija pasižymi netikėtais personažais ir savita drožybos maniera. Šių kaukių autorius – savamokslis Alsėdžių miestelio meistras Kazys Varnelis.

Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė daugiau nei prieš dvidešimt metų sumanė užmegzti savotišką dialogą su žiūrovais. Ji pasirinko įdomią formą – laiško.

Anot teatrologo Audronio Liugos, kad situacija pasikeistų, būtina griauti valstybiniuose teatruose gyvą sovietmečio sistemą. Kultūros ministerijoje komentuojama, kad dabar pertvarkoms nėra tinkamas metas.

Spektaklio metu ne vienas žiūrovas pakyla iš vidurio eilės ir išeina. Jiems taip nusibodo vaidinimas? Nieko panašaus. Jie grįžta nešini paltais sau ir savo moterims. Apsirengia ir žiūri vaidinimą toliau. O scenoje tuo metu artistai nusirengia.

Šokio spektaklis „Bala žino” – trijų šešerių metų vaikams. Koks jis turėtų būti? Ką jūs, kūrėjai, su tokio amžiaus vaikais ketinate daryti? Parodyti, šokti, per judesį, kūno plastiką išsakyti – ką, kaip? Išties – bala žino.

„Gyvenimas – beprasmis dalykas. Gyvenimas yra gyvenimas, o morka – tai morka. Vis dėlto gyvenimas be prasmės – nepakeliamas. Todėl Čechovo žmonės ir kankinasi.”

Po to, kai Kultūros ministerija paskelbė priimanti „pasiūlymus profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijoms už reikšmingus praėjusių metų darbus ir išskirtinius profesinius laimėjimus gauti” , sulaukiau netikėto vieno režisieriaus skambučio.