„Šiandien ir vėl kyla klausimas – kur gali gimti meninė tiesa? Tokia tiesa, kuria galima būtų pasidalyti su kitais.” Kristian Smeds
Vieno aktoriaus spektaklį galima prilyginti sprintui. Maždaug per valandą aktorius turi „nubėgti” tokį atstumą, kokį kitame įveikia per kelias.
Vienas iš Dalios Tamulevičiūtės lėlininkų dešimtuko aktorių, dabartinis Vilniaus teatro „Lėlė” vadovas Juozas Marcinkevičius jau seniai mąstė apie jauną, drąsią, kūrybingą pamainą sostinės scenoje. Ir į galvą tuomet nešovė, kad ją rengiant rasis šitiek problemų.
Nekart abejota, kokiu principu lėšas projektams skirsto Lietuvos kultūros rėmimo fondas, ar tikrai jis savarankiška institucija? Pasirodo, viską lemia vieno žmogaus – kultūros ministro – parašas.
Kauno kamerinio teatro organizuojamo festivalio emblemoje pavaizduotas žmogeliukas tampa tikru sprinteriu. Šiemet antrą kartą vykęs tarptautinis vieno aktoriaus teatro festivalis „MonoBaltija” regisi ne tik sustiprėjęs, bet ir pasipildęs naujais vardais.
„Esu rambus, mane vis reikia paraginti”, – sako Fežrdinandas Jakšys, šiuo metu rašantis knygą apie Jaunimo teatrą.
Balandžio antra pusė buvo dosni spektaklių, kurių taip paprastai kiekvieną mėnesį nepamatysi – turiu galvoje Maskvos J. Vachtangovo teatro gastroles ir teatro „Utopia” spektaklį „Nusiaubta šalis Vilnius”.
Po vieną į sceną išėję aktoriai per penkias „Monobaltijos” dienas atskleidė muzikinio, poezijos, socialinio, plastikos, klasikiniais kūriniais paremto ar net į lėlių teatro teritoriją patenkančio monospektaklio galimybes.
Dvyliktą kartą rengiama „Naujosios dramos akcija ´10″ pristatys du projektus. Abu juos galima pavadinti iššūkiu šiandienio margaspalvio teatro gyvenimo karuselėje. Jų kūrėjai peržengia nusistovėjusias ribas ir kuria ateities teatro mašinas.
