Per pastaruosius kelerius metus galima aptikti dar didesnio bandymo priartėti prie žiūrovų tendenciją – kamerinės erdvės „suspaudimą“ iki tardytojų ar psichologų kabinetų bei juose vykstančių išpažinčių.
Neseniai spaudoje pasirodė vieša polemika tarp Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos Kino ir teatro fakulteto ir teatro „Lėlė” vadovų. Buvo atsakymų, bandymų situaciją paaiškinti. Bet uždegta ugnis pernelyg visus ėmė kaitinti…
Vokiečių teatro teoretiko Hanso Thieso Lehmanno knyga „Postdraminis teatras” pagaliau pasirodė lietuviškai. 1999 m. parašyta ir spėta išversti į daugelį Europos šalių, ši knyga pastarąjį dešimtmetį – viena populiariausių tarp teatrologų.
Lyginant scenografų ruošimą VDA ir kitose Europos mokyklose, skirtumas milžiniškas. Daug ką pasako tai, jog kitose Europos valstybėse scenografai dažnai ruošiami ne dailės, o teatrinėse mokyklose.
O išvados, tendencijos, pastebėjimai? Mano galva, tai tilptų viename žodyje „tęsti“. Tęsti dar bent dvidešimt metų, įtraukti dar bent dvidešimt skirtingų jaunųjų kompozitorių ir tiek pat libreto autorių.
Ar Nacionalinis dramos teatras atlieka tų nuostatų apibrėžtas funkcijas, kaip antai „aukščiausiu meniniu lygiu pristatyti iškiliausius nacionalinės meninės kūrybos laimėjimus, puoselėti, plėtoti ir skleisti Lietuvos kultūrą”?
LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanas Algis Mažeika bei Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas Aidas Giniotis tvirtina, kad Vilniaus teatro „Lėlė” vadovų Juozo Marcinkevičiaus, Algirdo Mikučio ir ketvirtakursių lėlininkų lūpomis išsakyta daug netiesos.
„Šiandien ir vėl kyla klausimas – kur gali gimti meninė tiesa? Tokia tiesa, kuria galima būtų pasidalyti su kitais.” Kristian Smeds
Vieno aktoriaus spektaklį galima prilyginti sprintui. Maždaug per valandą aktorius turi „nubėgti” tokį atstumą, kokį kitame įveikia per kelias.
