Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) prasidėjo dviejų savaičių stojamųjų egzaminų maratonas. Būsimųjų menininkų kalvė su nerimu laukia, kokių pokštų iškrės metus adyta ir peradyta naujoji egzaminavimo tvarka.
Ginčas dėl specialistų rengimo LMTA prasidėjo tuomet, kai lėlių teatro aktorių specializacijos ketvirtakursiai LŽ išsakė nepasitenkinimą dėl savo vadovo, aktoriaus ir režisieriaus Algirdo Latėno.
Per pastaruosius kelerius metus galima aptikti dar didesnio bandymo priartėti prie žiūrovų tendenciją – kamerinės erdvės „suspaudimą“ iki tardytojų ar psichologų kabinetų bei juose vykstančių išpažinčių.
Neseniai spaudoje pasirodė vieša polemika tarp Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos Kino ir teatro fakulteto ir teatro „Lėlė” vadovų. Buvo atsakymų, bandymų situaciją paaiškinti. Bet uždegta ugnis pernelyg visus ėmė kaitinti…
Vokiečių teatro teoretiko Hanso Thieso Lehmanno knyga „Postdraminis teatras” pagaliau pasirodė lietuviškai. 1999 m. parašyta ir spėta išversti į daugelį Europos šalių, ši knyga pastarąjį dešimtmetį – viena populiariausių tarp teatrologų.
Lyginant scenografų ruošimą VDA ir kitose Europos mokyklose, skirtumas milžiniškas. Daug ką pasako tai, jog kitose Europos valstybėse scenografai dažnai ruošiami ne dailės, o teatrinėse mokyklose.
O išvados, tendencijos, pastebėjimai? Mano galva, tai tilptų viename žodyje „tęsti“. Tęsti dar bent dvidešimt metų, įtraukti dar bent dvidešimt skirtingų jaunųjų kompozitorių ir tiek pat libreto autorių.
Ar Nacionalinis dramos teatras atlieka tų nuostatų apibrėžtas funkcijas, kaip antai „aukščiausiu meniniu lygiu pristatyti iškiliausius nacionalinės meninės kūrybos laimėjimus, puoselėti, plėtoti ir skleisti Lietuvos kultūrą”?
LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanas Algis Mažeika bei Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas Aidas Giniotis tvirtina, kad Vilniaus teatro „Lėlė” vadovų Juozo Marcinkevičiaus, Algirdo Mikučio ir ketvirtakursių lėlininkų lūpomis išsakyta daug netiesos.
