Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui švenčiant garbingą septyniasdešimtmetį, apie šiandienę teatro padėti su režisieriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Gintaru Varnu kalbasi Viktorija Ivanova.
Sąvoka „Nacionalinis dramos teatras“ mano vaizduotėje nesukuria jokio nūdienio vaizdinio. Nematau teatro nei kaip statinio, nei kaip institucijos, o imu regėti žmones bei spektaklius, dažnai beveik nesusijusius su šiandieniniu pastatu Gedimino prospekto pradžioje.
Nacionaliniu veikalu laikome mūsų autorių sukurtą opusą, kūrėjo statusą pirmiausia siedami su visumos idėjas generuojančiais žmonėmis, kurių veikalai tampa (arba netampa) mūsų kultūrinės tapatybės ženklais.
Bunkeris ir baugiai priartėjusi naktis. Minimalistinės estetikos šriftu užkoduotų egzistencinių paslapčių matrica, kurioje išdėstyta žonglieriaus choreografo buvimo laike, erdvėje ir daiktuose paslaptis. Virtuoziškas ir laiką sustabdantis daiktų dėliojimas ore.
Broliams Presniakovams socialumas – visiško absurdo sfera, norisi pasiūlyti žmogui ką nors kita. Jų herojai to ir ieško.
Esminė šiandieninio lietuvių teatro problema: užuot laikęs „veidrodį prieš gamtą“, kaip savo aktorius mokė Danijos princas, mūsų teatras vis dažniau ir vis mažiau drovėdamasis narciziškai gėrisi savo paties atvaizdu.
Šiuo metu apie šiuolaikinę lietuvių operą kalbama kaip apie svarbų ir reikalingą dalyką, tačiau realybėje situacija yra kitokia. Lietuvoje nėra operos strategijos, matymo ir netgi noro matyti, kokia kryptimi galėtų toliau vystytis šis žanras.
Ar gali meno ar kūrybos veiklos vystytis pagal verslo modelius? Tikrojo, nevienadienio pelno neįmanoma uždirbti be pridėtinės vertės kūrimo, bet ši sąvoka daugelį vyresniosios kartos kūrėjų varo į neviltį.
Netgi tie, kurie, pakalbinti apie meną, jį ir jį kuriančius žmones išdeda į šuns dienas, sakydami, kad tuo nesidomi, bus neteisūs, nes ir juos veikia skambanti muzika, skverelyje nusėdusi skulptūra, kažkur ant sienos kabantis paveikslas, skaitoma knyga, matytas spektaklis…
