„Parodas, kitus renginius su rimtomis užsienio kultūros institucijomis, menininkais planuojame porai metų į priekį. Ir, jei gauname mažesnę, nei tikėtasi, paramą arba jos iš viso negauname, negalime paskutinę akimirką atšaukti užsienio menininkų“, – teigė galerijos „Meno parkas“ direktorius Arvydas Žalpys.
Spektaklio pabaigoje, kai Violetos pasaulis griūva, nukrinta siena. Kai pristatyme scenografas numetė plevenantį maketo skudurą, atrodė viskas gerai. Realybėje ta siena yra didžiulė, dvisluoksnė, apklijuota trim sluoksniais sintepono.
Tokiais ekonominės krizės ir socialinės desperacijos laikotarpiais kultūra turi įrodyti, kad ji nėra prabangos prekė ar įnoringa snobiška poniutė, norinti paimti lėšų iš ir šiaip nuskurdusio piliečio, bet kad tai nuolatinis ir būtinas socialinio gyvenimo veiksnys, lydėjęs visuomenę visais laikais.
Birutė Letukaitė: Nėra Lietuvoj šiuolaikinio šokio! Yra modernus. Vedamos ne šiuolaikinio, o modernaus šokio pamokos. Aš mačiau, kaip atrodo šiuolaikinio šokio pamokos.
Dar prieš prasidedant Modernaus šokio festivaliui, internete užvirė diskusijos dėl spektaklių, pažymėtų ženklais N-14 ir N-18. Jų nematę (dėl to viską žinantys) internautai, pasitelkę įvairiausius argumentus, ginčijosi.
Menas šiame teatre niekada nebuvo reikalingas, čia jis niekada nebuvo puoselėjamas. Šis teatras visuomet buvo perdėm mieščioniškas, pilkas, ir tikroji teatrinė kūryba čia nebuvo siekiamybė.
Aktorystė – bene vienintelė profesija, kurios darbo instrumentas esi pats. Aktorius yra įrankis byloti apie žmogų. Visomis psichikos, sielos, kūno galiomis. Tai išskirtinis darbas, kuris Lietuvoje nuvertintas.
Pastate – daugybė salių, fojė, kavinių, knygynėlių, vyksta laboratorijos, spektaklių aptarimai, susitikimai su autoriais, pjesių skaitymai… Tiesiog gali pajusti teatro pulsą. Toks teatras yra teatrinės kultūros švyturys, gyva teatro procesų vyksmo vieta.
1990 m. prasidėjusį teatro periodą reiktų vadinti lūžio momentu, atsiliepusiu viso teatrinio gyvenimo sanklodai. Teatras, kaip ir visa kultūra, buvo nuversta nuo pjedestalo. Baigėsi ištisa era, kurioje menas atliko tautos svarbiausių vertybių saugotojo vaidmenį, kartu mokėdamas už tai brangią konformizmo kainą.
