Protestuoti? Čia ne Prancūzija, kur visos šalies scenos technikai savo streiku sustabdė 2003 metų Avinjono festivalį vien dėl to, kad jiems grėsė dirbti viena valanda ilgiau nei jie pratę. Čia ir ne Italija, kur choristai leidžia sau per premjerą Milano „La Scala” teatro scenoje pasirodyti ne su personažų kostiumais.
Kai 2003 m. atvykęs buvęs Jungtinės karalystės Kultūros, medijų ir sporto ministras Chrisas Smithas kalbėjo apie kūrybines industrijas ir jų naudą bendram šalies ūkiui, dauguma klausančiųjų dar karpė ausimis. Po trejų metų visi jau žongliravo šiomis sąvokomis.
Jei nėra atitinkamo rėmimo, nėra ir nuolaidų bilietams. Tai sistemos klaida. Lyginant su užsieniu, kur kultūra dotuojama, kad būtų prieinama, pas mus žiūrovai diskriminuojami: teatras jiems įdomus, bet neįperkamas.
Valstybei ypač naudingas orkestro pomėgis statyti operas. Per ketverius metus prie šios veiklos ji teprisidėjo 220 tūkst. litų, o privatūs rėmėjai investavo daugiau kaip 2 mln. litų. Netgi tada, kai operoms iš biudžeto nebuvo skirta nė cento, valstybei nuo jų nubyrėjo daugiau kaip pusė milijono litų.
Drįsčiau teigti, kad šiandien teatro procesus kuruoja patys teatrai. Teatro kritika vis labiau priklausoma nuo teatro administracijos geranoriškumo, ir būtent čia aš matau nemažą pavojų šios profesijos savarankiškumui.
Gera žinia meno kūrėjams ta, kad Seimas priėmė pakeistą Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymą ir menininkams palankias Valstybinio socialinio draudimo bei Sveikatos draudimo įstatymų pataisas.
Sukūręs savo gyvenimo viziją ar „projektą“, kaip pasakytų šiandieninis žmogus, Truikys sugebėjo jį įvykdyti tiksliai iki detalių. Netgi iki pat pabaigos, kas retai kam pasiseka.
Normalumo ribos išsitrynė, logika, protas, saikas, santūrumas šiandien atrodo tikra ãtgyvena. Būti „apsirūkiusiam“, neblaiviam, apsikuitusiam ir apsivėlusiam, ypač jei esi menininkas ar pretenduoji į kūrėjo statusą, – madinga ir normalu.
Tai, kad net garsūs kompozitoriai rašo teatrui, yra visiška tiesa, nes teatras kompozitoriams visais laikais buvo viena iš uždarbio formų. Galiu pasakyti, kad Lietuvoj dramos teatrui rašyti veržiasi labai ambicingi autoriai, turintys savas stilistikas.
