Priėjau išvadą, kad Herbačiauskas buvo ta persona non grata, kuri buvo nepatogi ir valdžiai, ir kultūrinei bendruomenei. Jis buvo žmogus, kovojęs, kad būtų valstybės kultūros politika, kad valstybė skirtų užtektinai dėmesio teatrui, literatūrai.
Spektakliui vaikams aš keliu aukštus etinius ir estetinius reikalavimus. Kurdama vaikams, net kuriu specifinę darbo atmosferą: kuo mažiau konfliktų, jokių keiksmažodžių, suaugusiųjų gyvenimo purvo – griežtai!
Mūsų profesionalių teatrų scenose vis opesnė darosi saviveiklos įsiskverbimo problema. Čia, ko gero, prasminga paminėti ir tarpinę profesionalumo gradaciją, įvardintiną kaip „sceninė tautodailė”.
Šį pusmetį siekta ugdyti studentų kūrybinį savarankiškumą: jie kartu su kurso draugais ir Vilniaus dailės akademijos scenografijos specialybės studentėmis turėjo rasti bendrą kalbą, kaip realizuoti idėjas.
To meto lietuvių teatro bendruomenei nebuvo būdinga vyriausiojo režisieriaus asmenyje įžvelgti vadizmo šešėlį. Poreikis įsikibus laikytis teatro vadovo kėdės atsirado po gerų dvidešimties metų.
Kam yra tekę parengti vieną kitą šimtą pokalbių, žino: pokalbis – kūryba dviese. Kartais – dvikova, aštri diskusija. Kartais, jei nuolaidžiauji pašnekovui, – tik ramus jo minčių fiksavimas, leidžiant jam nuklysti „į šoną“, „filosofuoti“ apie viską ir nieką…
Niekaip nesibaigianti valstybinio dramteatrio rekonstrukcija rodo, kad dar ilgai valstybininkams teks ramstyti savo teatro legendą, o jiems ant kulnų, be abejo, lips tradiciją ir nuoseklią repertuarinę politiką puoselėjantys „mažiukai“.
Protestuoti? Čia ne Prancūzija, kur visos šalies scenos technikai savo streiku sustabdė 2003 metų Avinjono festivalį vien dėl to, kad jiems grėsė dirbti viena valanda ilgiau nei jie pratę. Čia ir ne Italija, kur choristai leidžia sau per premjerą Milano „La Scala” teatro scenoje pasirodyti ne su personažų kostiumais.
Kai 2003 m. atvykęs buvęs Jungtinės karalystės Kultūros, medijų ir sporto ministras Chrisas Smithas kalbėjo apie kūrybines industrijas ir jų naudą bendram šalies ūkiui, dauguma klausančiųjų dar karpė ausimis. Po trejų metų visi jau žongliravo šiomis sąvokomis.
