Esminė valstybės teatrų finansavimo problema yra ta, kad jis niekaip nesusietas su teatrų planuojama veikla. Kitas klausimas – kokiais kriterijais vertinti pateiktą sezoninę programą? Realybė yra tokia, kad valstybės teatrai didžiąją dalį savo veiklos finansauoja iš uždirbtų lėšų, ir todėl stengiasi daryti tai, kas būtų pelninga.
Bet per visus 20 metų nesikeitė ir nebuvo išspręsti du esminiai klausimai – teatrų statuso ir darbo santykių teatre. Ir nors dar 1996 m. Seime buvęs Kultūros ministras ir Seimo narys Juozas Nekrošius įregistravo įstatymo projektą, bandantį tvarkyti šią sritį, įstatymo Seimas nepriėmė.
Manau, reikėtų skirti valstybės ir tautos santykį įvairiais, dabar dažniausiai ekonominiais ir politiniais klausimais. Menas kaip ginčo objektas čia neiškyla, šioje ginčo plotmėje jo paprasčiausiai nėra.
Kai aš galvoju apie Noreiką – jo nėra su kuo palyginti. Noreika nepasiduoda. Jis reiškinys. Pradedant nuo anatomijos, nors gal negražu taip šnekėt. Aš tiek stebėdavau jo anatomiją, jo kūno sudėjimą: rankas, riešus, ausis, smakrą, kaukolę… Išskirtinis išraiškingumas!
Konstruktyvistiniame knygos viršelyje, primenančiame XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių laiką, matome puikią „Ten būti čia“ nuotrauką, kurios personažai, lyg pakibę virš „šachmatinių“ juodai baltų grindų, skrieja į priekį, tarsi kažko neįprasto ieškotų.
Baleto trupės repertuaras formuojamas visiškai chaotiškai. Krūviai baleto artistams smarkiai per dideli. Repertuaras – didžiulis, ir viskas vyksta planuojant vieninteliam žmogui – trupės meno vadovei. Tai yra sovietinis vadovavimo teatrui modelis.
Gille´is Deleuze´as įvardijo baroko esmę klostės (le pli) sąvoka: barokas nuolat kuria klostes, baroko esmė – klostymo(si) begalybė, kuri driekiasi dviem kryptimis: apačioje materija, viršuje – dvasia. Kiekviena klostė slepia savo „gyvenimą“ ir savo pasaulius.
Sartre’as tarsi pasakė: „Jeigu sieki tokio tikslo, rašyk kuria nors iš didžiųjų kalbų! Rusų, prancūzų, anglų…“ Tai mane labai sukrėtė. Tokia patirtis vertė svarstyti: „Nejaugi niekas apie Lietuvą ničnieko nežino? Net kur ši šalis yra?“ Tuo labiau kad Sartre’as lankėsi Lietuvoje! Tada aš ir supratau, kad mums reikia šaukti.
Prisipažinsiu, kad lietuvaičių, rašančių apie teatrą, tekstų seniai neskaitau arba labai retai kada skaitau – tik draugų, ar kolegų paakintas. Neskaitau visų pirma dėl rašančiųjų neprofesionalumo.
