Visų pirma – tas, rodosi, toks užmirštas, paniekintas, „nuobodusis“, arba sureikšmintas minėjimų, poezijos vakarų žanras. Po vieno knygos aptarimo bibliotekoje pažįstama studentė skundėsi, kad vos nenumirė iš nuobodumo: „Ir kam tiek šnekų?!“ – piktinosi.
Norint meninio lygio kokybę pakelti iki tokios, kokią privalo turėti nacionalinio statuso teatras, buvo nuspręsta pritraukti į teatrą spektaklius, kurie suformuos aukščiausio meninio lygio programą. Bet kuris nacionalinis teatras Europoje laikytų garbe ir dideliu pasisekimu turėti Lacascade‘o, Smedso ar Koršunovo spektaklius.
Diskusija apie „kryžius”: apribojimai, kuriuos mes gauname iš ministerijos, yra tarsi užmokestis už taip pat jų dėka atsiradusį finansinį komfortą. belieka atsakyti į klausimą, kas šiandien yra svarbiau.
Jo kodeksas ir kompasas lyg indėno, jis pasižymi puikia orientacija svetimame pasaulyje, jis visada budi, atpažįsta savus minioje. Jis balansuoja, nepalenktas civilizacijos mechanizmų, stato neišvežamus spektaklius.
Kritikė Audronė Girdzijauskaitė kadaise labai teisingai pastebėjo: „Neduok Dieve, jeigu teatro kritikoje susiorganizuos mafija, kuri tyčia balsuos už tą, kad tik nebalsuotų už aną.” Deja, Teatro dienos apdovanojimų komisijos veikla ne kartą kirtosi su šiais teisingais žodžiais.
„Aš jau keletą metų esu Kauno filialo pirmininkas, bet į bendrus susitikimus Lietuvos teatro sąjungoje niekas nekviečia. Ten kažkokia kitokia valdymo sistema. O gal tokių susitikimų ir nėra?”
Kodėl kas kelerius metus bent magistro studijų nenusiuntus kelių jaunų režisierių į geriausias Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos mokyklas? Su stipendija ir įsipareigojimu grįžti. Turi būti galvojama ne apie tai, kas bus šiandien, o šiek tiek į priekį.
Išėjimas iš teatro – turbūt pagrindinė knygos „Patirčių realizmas“ pirmos dalies tema. Ir pagrindinė Dalios Tamulevičiūtės kūrybos ir gyvenimo drama. Žiauri. Rūsti. Beveik biblinė. Išvarymo iš Rojaus.
Jei tikimės santarvės ateityje, turime pradėti jos siekti naudodami taikias priemones, kurios padėtų suprasti, gerbti ir pripažinti kiekvieno žmogaus įnašą į taikos palaikymo procesą pasaulyje. Teatras yra ta universali kalba, kuria galime siųsti taikos ir santarvės žinią.
