Ketvirtadienį aktorė Rūta Staliliūnaitė atgulė amžinojo poilsio Pašušvio kapinėse Radviliškio rajone. Spausdiname režisieriaus Jono Jurašo, šiuo metu esančio JAV, laišką, atsiųstą Kauno dramos teatrui.
Visi mano vaidmenys randa vietos manyje. Tai vientisas mano pačios gyvenimas. Net Ūbienė – aš pati… Argi kurio nors šimtmečio drabužis ar netikras perlas ką nors keičia?
Gilus dramatizmas, sklindantis iš jos artistizmo ir intelekto – tarsi savita aktoriaus mokykla. Rūta savarankiškai sukūrė savąją legendą. Jos vardas žinomas net tiems, kurie ją matė vienintelį kartą ar iš viso nematė.
Pasak Ščepkino, kritikas privalo visa galva pasinerti į konkretaus režisieriaus sceninių vaizdinių pasaulį, kad paverstų jį savu. Deja, pasitaiko, kad spektaklis grimzta į dugną, o kritikas drauge su juo beviltiškai kapanojasi nesėkmės vandenyne.
Tai tas laikotarpis, kai pašnekesiai virtuvėje, žmonių bendravimas buvo kur kas svarbesni negu žinios per televiziją ar partijos pranešimai, nes fasadas neturėjo nieko bendra su tikrąja būtimi ir buitimi.
Vėl prisiminiau Medėją: žiniasklaida praėjusiais metais ypač daug rašė apie pasmaugtus ir išmestus kūdikius šiukšlynuose, tualetuose… Ir vieną dieną mano galvoje tūkstantmečiai tarp šių moterų išnyko – antikinė žudikė ir šių dienų medėjos.
Modestas Musorgskis man yra vienas didžiausių genijų visoje meno istorijoje. Jo kūrinių neįmanoma patobulinti. Tačiau Mariuszas Trelinskis teatriniu požiūriu sugebėjo pagerinti Pimeno sceną!
Į operos valdas Nekrošius įžengė jau susiformavęs, nugludinęs kūrybos metodą, režisūros sistemą. Bet prieš kelerius metus statyta Valkirija, mano galva, nuo Otelo skiriasi kaip dangus ir žemė.
Kultūrinis Šiaurės tapatumas primena Pero Giunto svogūną – vienas ant kito gula patirties lukštai, tačiau šerdies nerandame, nes jos paprasčiausiai nėra. Toks daugiasluoksniškumas formuoja bendrą Šiaurės ir Baltijos šalių tapatumą.
