Mūsų publika dar neišaugo iš tradicinio draminio siužeto šliaužtinių, iš klasikinio libreto seilinuko ir, įsikišusi į burną pramoginį čiulptuką, laukia „linksminančio“ šokio, o ne rupios košės dantims ir smegenims.
Gal šiuos pramanus jų autoriai su tokiu įkarščiu kartoja ne iš blogos valios, gal patys jais tiki, kaip būdinga visiems fanatikams? Neprieštarauju nuomonei, kad kiekvienas fanatizmas yra tam tikra pamišimo forma.
Nors net trys šio pavasario festivaliai savo pavadinimuose turi žodį „naujasis“, tai tikrai nereiškia naujo festivalių amžiaus prasme. Nauja – tai kitaip, priešingai nei tradicija, ir tai taip pat tampa tradicija. O po to seka žiūrovų pasitikėjimo krizė…
Atsakymai į kai kurias Aleksandro Guobio straipsnio „Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijai -20: istorija, problemos” („Lietuvos scena”, 2011 Nr.1)
„Skrajojantis festivalis” – ambicingas festivalis. Beveik pusė spektaklių – skirti suaugusiems, kas mūsų žiūrovams nėra labai įprasta. Taigi, tikimės, kad pavyks išjudinti sustabarėjusius stereotipus, atskleisti visą lėlių teatro galimybių grožį.
Festivalio vardas vis dėlto turėtų įpareigoti reikšti tam tikrą kokybės ženklą. Didele Lietuvoje rengiamų festivalių problema tampa tai, kad jie sparčiai praranda koncepciją arba jos vengia.
Lietuvoje teatrą galima versti, bet nuversti jo negalima. Nes pas mus teatras yra ne institucija, o pasaulėjauta. Net pasauliniame teatre nesurasi nieko tolygaus to meto lietuvių režisierių spektaklių ezopiniams ženklams ir maištui.
Šiandien, pasikeitus ideologiniam ir kultūriniam kontekstui, istorinės atminties eksploatavimas neišvengiamai reikalauja naujo požiūrio, tradicijų permąstymo, savotiško ideologinio iššūkio ir reagavimo.
Ji savo legendos monumentą kūrė labai paprastai: kaip ir Michelangelas, Ji tiesiog atsisakydavo visko, kas nereikalinga kūrybai, kas jai trukdo. Regis, taip pasielgė ir su savo asmeniniu gyvenimu.
