Pateiksiu visą tą nemažą teatrologinę mokslinę produkciją, kurią šiandien mūsų žinomi teatrologai-mokslininkai: profesoriai ir docentai sukaupė. Nes reikia atstatyti tiesą, kurią Guobys įžūliai iškraipo.
Kultūros ministras, visada sugebantis improvizuoti jo postą atitinkančias turiningas prakalbas, šokio meną pavadino pačiu laisviausiu. Be abejo, tai diletanto požiūris.
Mūsų publika dar neišaugo iš tradicinio draminio siužeto šliaužtinių, iš klasikinio libreto seilinuko ir, įsikišusi į burną pramoginį čiulptuką, laukia „linksminančio“ šokio, o ne rupios košės dantims ir smegenims.
Gal šiuos pramanus jų autoriai su tokiu įkarščiu kartoja ne iš blogos valios, gal patys jais tiki, kaip būdinga visiems fanatikams? Neprieštarauju nuomonei, kad kiekvienas fanatizmas yra tam tikra pamišimo forma.
Nors net trys šio pavasario festivaliai savo pavadinimuose turi žodį „naujasis“, tai tikrai nereiškia naujo festivalių amžiaus prasme. Nauja – tai kitaip, priešingai nei tradicija, ir tai taip pat tampa tradicija. O po to seka žiūrovų pasitikėjimo krizė…
Atsakymai į kai kurias Aleksandro Guobio straipsnio „Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijai -20: istorija, problemos” („Lietuvos scena”, 2011 Nr.1)
„Skrajojantis festivalis” – ambicingas festivalis. Beveik pusė spektaklių – skirti suaugusiems, kas mūsų žiūrovams nėra labai įprasta. Taigi, tikimės, kad pavyks išjudinti sustabarėjusius stereotipus, atskleisti visą lėlių teatro galimybių grožį.
Festivalio vardas vis dėlto turėtų įpareigoti reikšti tam tikrą kokybės ženklą. Didele Lietuvoje rengiamų festivalių problema tampa tai, kad jie sparčiai praranda koncepciją arba jos vengia.
Lietuvoje teatrą galima versti, bet nuversti jo negalima. Nes pas mus teatras yra ne institucija, o pasaulėjauta. Net pasauliniame teatre nesurasi nieko tolygaus to meto lietuvių režisierių spektaklių ezopiniams ženklams ir maištui.
