Tačiau laikai keičiasi, ir lietuvių režisūrinis teatras tapo klasika! Apsinešė aukso dulkėmis. Buvo kanonizuotas ir dabar garbinamas savo atvaizduose ir reprodukcijose.

Kultūros viceministro atsakymas į asociacijų laišką verčia gūžčioti: iš esmės (ar tik kol kas?) atsisakyta esmingiausio siūlymo: leisti pačiai komisijai nuspręsti, kas ko vertas – tam juk ji ir komisija.

Savotiškas kabaretiškumas (kurio, kaip žinoma, lietuviams artistams jų motinos į pieną akivaizdžiai pašykštėjo įmaišyti) pasireiškė ir viename iš bendro festivalio konteksto iškrentančiame lietuviškame spektaklyje.

Nuo seno lėlių teatrų festivalių rengėjus kamuoja keletas esminių problemų: kam tokie festivaliai yra skiriami – ar specifinei lėlininkų profesionalų kastai, ar plačiajai publikai; ar lėlių teatras yra teatras vaikams (ar TIK vaikams?), ar IR suaugusiesiems (kartais gal TIK suaugusiesiems)?

Viešojoje erdvėje neretai linksniuojama sėkminga „Menų spaustuvės“ veikla, ja nuolat pasigiria ir Vilniaus kultūros formuotojai. Kita vertus, pri(si)pažįstama, jog pagrindinė šios įmonės problema – „nuolatinis finansavimo stygius“.

Trimis pjūviais išanalizavus šokio festivalį, lieka paskutinis veiksmas: juos susiūti. Tam naudosime dviejų rūšių siūles: „verta“ ir „neverta“. Kodėl verta dalyvauti kultūros festivaliuose?

Jei šią problemą atrodo tiesiog nesolidu nagrinėti (nes mes mėgstame apskritai aukštąjį meną, o ne smulkias žemiškas problemėles), visgi nesolidžiausia yra aukštuoju menu apsigauti ar pigiai apgauti kitus.

Įdomu, ar filmo kūrėjai romantizuos savo herojų, kaip tai darė atminimo vakaro autoriai? Ar išdrįs kelti klausimus, kurie valdė baleto solisto likimą?

VDU konferencijoje buvo ryškiai matoma, kad beveik visų pranešėjų teorinį azartą mažiausiai masino vertybiniai teatro meno aspektai. Spektaklių pavyzdžiai čia buvo minimi, neskirstant jų į „genialius”, sėkmingus arba kūrybines nesėkmes.