Didžiajai daliai menines ir kūrybines specialybes studijavusių Lietuvos absolventų reikia pratintis prie minties apie įsiliejimą į rinką ir paklausių kūrybinių produktų kūrimą.
Perskaičiau kelias pirmąsias eilutes ir nusiraminau – nieko sudėtingo: „Марина (наливает стакан). Кушай, батюшка.
Астров (нехотя принимает стакан). Что-то не хочется.”
Menų taryba tikrai neišspręs visų įsisenėjusių problemų, tačiau būtų svarbi galimybė ir pačiai Kultūros ministerijai atsikratyti pašalpų dalintojos mentaliteto.
Perėjimas prie naujojo modelio padėtų išvengti politikų kišimosi į finansų skirstymą ir taip užtikrintų skaidresnį projektų vertinimą.
Be teatrinės minties apraiškų knygose mūsų teatras tebūtų padrikas, pėdsako nepaliekantis vienkartinių sceninių reginių laukas. Bet visavertį teatro meną visuomet lydėjo svari teatrinė literatūra, tarsi siekianti šiam efemeriškiausiam iš menų suteikti amžinumo.
Vertinimo komisija, sudaryta vos iš 7 narių, yra per menka. Ji turi būti gausesnė ir jokie aktoriai negali būti komisijoje, nes jie apie kolegų darbus neturi teisės spręsti. Tam ir yra kritikai
Kritinis tekstas ne tik „pakelia“ spektaklį, bet ir paskatina kūrėją toliau ieškoti. O jei perskaitę tą tekstą koks penketas žmonių dar ir spektaklio ateina pasižiūrėti, tai jo vertė tiesiog akivaizdžiai pakyla…
Lėlių teatrų festivalių praktikoje esti „festivalinių spektaklių“ kategorija. Tai – spektakliai, kurie niekur kitur, išskyrus festivalius, negali pelnyti publikos supratimo ir pripažinimo.
Kad nereiktų nuklysti, prireikia ne tik meno, bet ir jo vertinimo – kritikos. Pastarąją šiandien galime įrašyti į raudonąją knygą, kaip augalą, kurio beveik niekas nebenori laistyti, bet jis vis kovoja.
