Tarp didžiųjų mūsų scenos meistrų Stanislovas Rubinovas gražiai įsiterpia, užimdamas deramą aukštą vietą ir savo „mažosios scenos“ itin aukšta etine samprata.

Teatro teorijų pamirštas kraštas! Čia niekas negirdėjo nei apie pakitusią teatro vietos sampratą, niekas jau seniai neeksperimentuoja netradicinėse erdvėse…

Pirmoji komanda gerai žino, ką nori padaryti ir pasakyti. Arba – ko daryti ir sakyti nenori. Antroji idealiu atveju turėtų nieko nesitikėti, ateiti švari ir pasiruošusi būti pripildyta autentišku turiniu.

Tikriausiai režisūra traukia Kazlą kaip galimybė realizuoti platesnius meninius savo polinkius. Tačiau visa tai nekompensuoja režisūrinių įgūdžių stokos, ir „įsteigiamas“ privatus literatūrinis-teatrinis salonas.

Man svarbu, kad Lietuva kuo greičiau išaugtų iš „baudžiauninkiško“ mąstymo ir mankurtiškos elgsenos. Kuo čia dėtas šokis? Yra posakis: žmogus yra toks, kaip juda, o juda taip, kaip mąsto.

Po permainų Vilniaus mažajame teatre pikti liežuviai ėmė plakti, kad nuo šiol turėsime du giminingus teatrus: A|Ch ir Gre|Ch.

Lietuvos centre prie ambasados Varšuvoje pristatyta Liucijos Armonaitės knyga apie Nacionalinio dramos teatro aktorę, pasaulinį pripažinimą pelniusią vieno aktoriaus teatro kūrėją Birutę Marcinkevičiūtę-Mar.

Didžiajai daliai menines ir kūrybines specialybes studijavusių Lietuvos absolventų reikia pratintis prie minties apie įsiliejimą į rinką ir paklausių kūrybinių produktų kūrimą.

Perskaičiau kelias pirmąsias eilutes ir nusiraminau – nieko sudėtingo: „Марина (наливает стакан). Кушай, батюшка.
Астров (нехотя принимает стакан). Что-то не хочется.”