„Gali būti, kad šis sezonas– paskutinis repertuarinis Mažojo teatro sezonas, – ryžtingai ištaria Tuminas. Su tais kurie nenori dirbti, teks atsisveikinti. „Tegul einantys išeina. Išeidamas – išeik…”
Kad ir kaip palaikyčiau naujųjų technologijų taikymą mene, nesinori tikėti, kad netoli tas laikas, kai šiauliečiai „Forum cinemas“ kino salėje nuščiuvę stebės Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą…
Tarp didžiųjų mūsų scenos meistrų Stanislovas Rubinovas gražiai įsiterpia, užimdamas deramą aukštą vietą ir savo „mažosios scenos“ itin aukšta etine samprata.
Teatro teorijų pamirštas kraštas! Čia niekas negirdėjo nei apie pakitusią teatro vietos sampratą, niekas jau seniai neeksperimentuoja netradicinėse erdvėse…
Pirmoji komanda gerai žino, ką nori padaryti ir pasakyti. Arba – ko daryti ir sakyti nenori. Antroji idealiu atveju turėtų nieko nesitikėti, ateiti švari ir pasiruošusi būti pripildyta autentišku turiniu.
Tikriausiai režisūra traukia Kazlą kaip galimybė realizuoti platesnius meninius savo polinkius. Tačiau visa tai nekompensuoja režisūrinių įgūdžių stokos, ir „įsteigiamas“ privatus literatūrinis-teatrinis salonas.
Man svarbu, kad Lietuva kuo greičiau išaugtų iš „baudžiauninkiško“ mąstymo ir mankurtiškos elgsenos. Kuo čia dėtas šokis? Yra posakis: žmogus yra toks, kaip juda, o juda taip, kaip mąsto.
Po permainų Vilniaus mažajame teatre pikti liežuviai ėmė plakti, kad nuo šiol turėsime du giminingus teatrus: A|Ch ir Gre|Ch.
Lietuvos centre prie ambasados Varšuvoje pristatyta Liucijos Armonaitės knyga apie Nacionalinio dramos teatro aktorę, pasaulinį pripažinimą pelniusią vieno aktoriaus teatro kūrėją Birutę Marcinkevičiūtę-Mar.
