Autorė klausinėja godžiai, supratingai. Ji mačiusi po keletą kartų spektaklius, apie kuriuos kalbasi. Ji negali nurimti, todėl jai reikia dialogo.
Tai, ką pasakysiu, gali pasirodyti keista. Teatro srityje Lietuva šiandien yra truputį mieganti, atsilikusi nuo to, kas vyksta kitose šalyse. Teatras čia uždaras, tarsi užsilikęs nuo XIX amžiaus.
Neišmoksi talento, įkvėpimo, bet galima išmokyti technikos, metodo, susipažinti su teatro realybe, – išmokyti matyti pjesės ryšius su scena, su tuo, kaip ji gali būti vaidinama.
Nuo pat pradžių dirbome su instaliacijomis, performansais, t.y. tuo, ko tuo metu nebūtum galėjęs parduoti. Tačiau nereaguoti ir nematyti Cool Britannia – turėtum būti aklas.
Atrodo, jog pagrindinė lietuvių teatro tendencija šiuo metu yra aiškiai išreikštas teatrališkumas. Iš kur? Ar tai iš posovietinio ir sovietinio metaforinio periodo?
Besiskirstant parteriui, nugirsta kultūros ministro replika kažkuriam svečiui iš užsienio – „… it is the same in Lithuania…” – buvo kaip sertifikatas, kad spektaklis įvykdė savo misiją. Vis dėlto ministro sertifikatas svarbiausiam festivalio spektakliui – solidumo garantas.
Keturiuose ekranuose vilniečiai mokėsi iš naujo pažvelgti į savo miestą ir galbūt gyvenimą. Lygiai kaip ir kompaktiškų „Sirenų” žiūrovai kas vakarą iš naujo mokėsi pažinti teatrą, prarandantį įprastas ribas, virstantį performansu, drama be siužeto, tačiau su idėjomis.
Suderinus bienalės ir šokio festivalio datas, performansus aplankė įvairių meno sričių atstovai, tai leido skirtingai pažvelgti ir įvertinti šiuos bandymus.
Modernus šokis glaudžiai siejasi su abstrakcija, kaip ir didžiuma šiuolaikinio meno, tad nenuostabu, kad festivalio pasirodymai daugiausiai ir buvo pasirodymai, numeriai etc. – ne spektakliai.
