Vėl ir vėl imdamiesi „Vyšnių sodo“, režisieriai interpretuoja nebe vien pačią pjesę, bet taip pat ankstesnius jos pastatymus. Jų sukurti paveikslai užpildo šiuolaikines scenas citatomis ir aliuzijomis.

Norėtųsi vėl susigrąžinti kažkada buvusį teatro kritikų, teatrologų kaip viešųjų intelektualų statusą. Teatrologas turėtų mąstyti ir ne žvelgti ne vien į teatrą, o aprėpti daugiau.

Beveik šimtmetį už uosto tvoros pratūnojusiam miestui, nėra lengva išsivaduoti iš kompleksų, nors pastarąjį dešimtmetį urbanistiniai bandymai „pasirodyti jūrai“ vis labiau pastebimi.

Jei pas mus bent pusiau garsūs veidai iš pasaulio kultūros katalogų gali pasirodyti tik per festivalius, tai Vienoje tokie dalykai vyksta kasdien. Šventė, kuri visada su tavim. Nenutrūkstanti. Prievartaujanti.

Jūratei ši akcija reiškė anaiptol ne spektaklio reklamą, bet būdą perteikti žinią, kad tik peržengdamas meno ribas, teatras gali kai ką svarbaus pasakyti apie gyvenimą.

Teatras J.Paulėkaitei buvo ne iliuzinė priebėga nuo tikro gyvenimo. Atvirkščiai – teatre ji kūrė akistatą su realybės šiurkštumu ir skatino nebijoti sukrėtimo.

Tik ką pasirodė teatro kritikės Rūtos Oginskaitės knyga „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu” (leido „Tyto alba”). Tai savotiškas 2010 metų dienoraštis, praleistas susitinkant su aktoriumi, laukiant jo parvykstant iš dar vienų gastrolių, kaupiant medžiagą, tikrinant.

Autorė klausinėja godžiai, supratingai. Ji mačiusi po keletą kartų spektaklius, apie kuriuos kalbasi. Ji negali nurimti, todėl jai reikia dialogo.

Tai, ką pasakysiu, gali pasirodyti keista. Teatro srityje Lietuva šiandien yra truputį mieganti, atsilikusi nuo to, kas vyksta kitose šalyse. Teatras čia uždaras, tarsi užsilikęs nuo XIX amžiaus.