„Norėjau kalbėti apie tai, kaip nacionalistinės ir rasistinės nuotaikos slepiamos po nekalta tautiškumo kauke. Toks elgesys – tai elementari manipuliacija”.

Trečiadienį įvyko knygos apie Vladą Bagdoną pristatymas ir paties aktoriaus kūrybos vakaras. O mes, pražiopsoję recenziją, bandome atitaisyti šią klaidą.

Mitingo mastą norime išdidinti dar ir todėl, kad išryškėtų individo santykis su visuomene – su dauguma, su masėmis. Norėtume, kad tai atrodytų kaip pusiau reali manifestacija.

Lietuviškos „Motinos”, t.y. „Vasos Železnovos” inscenizacijos belaukiant siūlome prisiminti ir ne taip seniai matytą rusiškąją, atvežtą iš „Auksinės kaukės” programos.

Turiu puikią komandą, jokiu būdu nesijaučiu nei misionieriumi, nei kuo nors ypatingas. Mane supa kolektyvas, kuris pribrendęs permainoms.

Šiemetinis nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“ gimė iš naujo. Moterų pagalba. Net jei tai ir galinčios čirškėti lauže bobų pjesės.

Dėl Bagdono paprastumo – žinai, skaitydama knygą pamaniau, kad kartkartėmis jis tyčia prižemina toną, tyčia kiek supaprastina ar net nuvertina įvykius, santykius, save, savo darbą.

Londone arbatos parduotuvėje pardavėja, išgirdusi mūsų pokalbį, ištarė: „Kaip smagu – lietuviai. Turbūt nežinote, kad čia ir Karnišovo teatras atvažiavo.”

„Jei norite kefyro, bet randate sugižusį pieną, jo juk neperkate“, – situaciją vertino Rolandas Atkočiūnas. „Žinau savo vietą, bet tai, ką padariau, nebuvo taip blogai, kas rodoma Panevėžio scenoje“, – nuoskaudą liejo Rimas Morkūnas.