Jei režisierius savo interpretacija išsakė savo nuomonę apie dramaturgiją, šiandieną ir jį supantį pasaulį, tai kodėl kritikas, kurio priedermė yra vertinti, negali būti laisvas ir pariteto principu išsakyti savos nuomonės?
Kokia šiandien yra teatro misija – ir ar apskritai, net ir sunkmečiu, misija gali kisti? Kokiomis vertybėmis turėtų būti vadovaujamasi, kad Nacionalinis operos teatras nesugrįžtų į XVII a. rūmų teatro tradicijas.
Kiekvienam pravartu kartkartėmis pasitraukti į „pasaulio kraštą“ ir pamėginti rasti save. Todėl pabūti vienumoje, tyloje, pavaikščioti basomis po žemę labai sveika.
Lietuvoje žiojėja didelė duobė. Tarp politiškai korektiškos oficialios pozicijos, holokausto pripažinimo, žydų tautos atsiprašymo ir plačiosios visuomenės, daugumos, patyliukais tebemanančios kitaip.
Kiek toks „internacionalus“ savo prigimtimi žanras kaip baletas gali būti tautinis. Ir kada baletas jau yra tautinis? Ar kai skamba lietuvių autorių muzika, ar kai scenoje – lietuviška choreografija?
Nereikia turėti iliuzijų, kad Nacionaliniam dramos teatrui, neduok Dieve, sudegus mūsų teatro meno gerbėjai savo rankomis ir lėšomis jį atstatytų, kaip tai prieš 130 metų atsitiko su Prahos nacionaliniu teatru.
Atmesdamas itin subjektyvų „patiko-nepatiko” kriterijų, labiau remčiausi objektyvesniu – kiek spektakliai varė teatro meną į priekį, kiek skatino mąstyti apie patį scenos meną ir kiek išryškino tendencijas, nubrėžė perspektyvas.
Negalima taip kelti klausimo: kas blogesnis – lietuvis žydšaudys ar žydas NKVD´istas; kuri nelaimė didesnė – žydų holokaustas, ar lietuvių tremtis; kurio vaiko mirtis baisesnė – žyduko su kulka pakaušyje, ar lietuviuko, sušalusio Sibire.
Kažkas panašaus į fantastinį aktoriaus ir kritikės romaną, skirtą tos pačios kartos skaitytojams… Bet leidyklai gal reikėjo viską apimančios tradicinės biografijos.
