Monospektaklio aktorė išlaiko distanciją su istorine asmenybe: iš sąmoju ir žavingu ekscentriškumu žaižaruojančių Babickaitės dienoraščių tik bandoma kurti personažą.
Ilgas ir tirštas Graužinio pjesės tekstas, kupinas desadiško sąmojo, nonkonformizmo, sodomiško siurrealizmo ir juodojo humoro, sklandžiai „teka” neteatrališka, subtilia, žodžiui jautria, aktore.
Kiekvienas gyvename taip, kaip išmanome. Kitaip sakant, improvizuojame. O ką daryti teatrui, konkuruojančiam su gyvenimo scena, kurioje „visas pasaulis vaidina“. Mėgdžioti gyvenimo teatrališkumą? O gal peržengti savo ribas ir išeiti iš pastato.
Keistas pojūtis. Lyg po narkozės bustum ir prabust negalėtum. Pasivaidena kažkokie Dainavos šalies senų žmonių bendruomeniniai atavizmai apie pagarbą skaitytojų jausmams.
Knygoje nestinga pabaigtuvinių adoracijų R. Tuminui. Natūralu. Jis – Guru, jis – Mahatma, jis – Žynys, jis – Nojus, kadaise nuplukdęs Mažojo trupę į Pažadėtąją pažadų žemę. Ir palikęs.
„Žodžiu, niekas nevyksta.“ – „Taip, niekas nevyksta, taip, gerai. Kieno čia yra žodžiai?“ – „Kuo remiantis jus dabar šitą viską man paaiškinkit.“ – „Dabar man čia apie visus pasiaiškinti, ar tik apie jūsų spektaklį?“
Dvi šalia esančios poetinio teksto eilutės perkelia į visiškai kitą dimensiją. Kūrinys suteikia tokią kūrybinę laisvę, kad net nežinia, ką su ja daryti.
Jei nori kelti revoliuciją, griauti sustabarėjusias visuomenės ir teatro normas, turi būti asocialus. Sociali visuomenė, kurią „asocialas“ išdrįs kritikuoti, vieną dieną ims ir susidomės juo.
Jei komisijai būtų suteikta laisvė pačiai išrinkti pretendentus, tvarka būtų geresnė nei dabar, kai pirmiausia mes turime susipažinti su popieriais, o paskiau pagal tuos popierius organizuoti išvykas.
