„Mes tikime galimu tikėjimo ir kultūros sąlyčiu, jei menas atsikratys provokatoriško bejėgiškumo. Lygiai taip pat Bažnyčia turi nevengti akistatos su šia nauja kalba, su naujais išraiškos būdais. Šis dialogas bus jai vaisingas”.

Ši knyga, kurioje juntama kieta vadovaujanti vyresnės kartos teatrologijos ranka, neišvengiamai ir turėtų būti priskirta praėjusio amžiaus pabaigos mūsų teatrologijos tradicijai, nors savąja aistra ir temų vektoriais ji veržiasi į šiandieną.

Teoriniai klausimai, užduoti praktikos: ar teatriniame performanse atlikėjas jau tampa aktoriumi? Iki kokios ribos? Ir ar britų aktoriaus pasirengimas lygus lietuvių aktoriniam pasirengimui?

Tikėjomės koncerto? Tikriausiai. Bet gavome sąžiningą pasakojimą, paremtą asmenine patirtimi. Spektaklį-paskaitą-esė apie save ir Niujorką, budistus ir rūšių išlikimo teoriją.

Gerai nuteikia tradicija pradėti sezoną „Naujojo cirko savaitgaliu“ Menų spaustuvėje. Kaip palinkėjimas visiems, kurie vaidins ir žiūrės: neužstrigti.

Michail Čechov: „Lėtai, bet užtikrintai artėjame į tą tašką, kai kūrybinius jausmus pradedama painioti su kasdieniniais. Taip galima ir kuoktelėti.“

Ilgą laiką Klaipėda su šiuolaikiniu menu bendravo tarsi priešokiais, spontaniškai, sporadiškai ir neaišku, ar tie susitikimai ryškiau įtakodavo tolimesnio kultūrinio gyvenimo raidą.

Krzysztofas Warlikowskis laikosi senosios, „romantinės paradigmos“, yra „įsipareigojęs“ menininkas. Tyrimo užmoju ir sceninės kalbos įtaiga „(A)pollonia“ yra spektaklis etalonas, liudijantis teatro gyvybę ir potencialą..

Režisieriai tam ir yra režisieriai – jie turi labai didelį ego. Mūsų teatro atveju egzistuoja tam tikra autoritarinė sistema, kur režisierius yra toks vietinis Aleksandras Lukašenka.