Pernai metais nauja festivalio forma, taip pat aktyvus bendravimas su žiūrovais ir jų pakankamai didelis susidomėjimas festivaliu suteikė viltį, kad „Versmei“ atėjo atgimimo valanda. Tačiau tai šiais metais nepasikartojo.
Be klaidos. Be netikėto minties vingio, tačiau su baime nutolti nuo aptariamo kūrinio. Be erzinančios paslapties, bet su daug tiesų, paramstytų autoritetų ramentais. Be narsaus valiūkiškumo, bet su ne pagal amžių šaltu profesionalumu.
Jeigu meno kūrinys atgaivina praeitį, tai jau yra gerai. Ketvirtadienį žiūrėdamas Oskaro Koršunovo „Katedrą” atsiminiau 15 metų senumo įvykį. Nereikšmingą. Lyg ir nesusijusį su spektakliu.
Štai tavo laikas prasideda. Liv Ullmann tave pasitinka – kaip ir kiekvieną atėjusį pas ją į svečius. Paspaudžia ranką ir prisistato: Liv. Liv atsakinėja noriai, spindinčiomis akimis, lyg kiekvienas klausimas jai suteiktų sparnus. Su ja labai jauku. Stebuklo laikas baigiasi.
Pastebėjau esminę problemą: Lietuvoje režisieriai įsitikinę, jog gali laisvai keisti pjesę priklausomai nuo savo norų, ją laisvai pertvarkyti, perrašyti ar pataisyti.
Akivaizdu, kad abi menininkės formavosi tarptautinėje erdvėje, atitrūkusios nuo įprastos aplinkos. Svetimoje formuojami nauji socialiniai santykiai iškelia daug įvairių klausimų, susijusių su tapatybe, taip pat ir tautiškumu.
Ne pačiu dėkingiausiu leidinių pristatymams metu pasirodė prisiminimų, pokalbių, laiškų knyga „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais“. Didžiulis, pagiriamojo žodžio vertas darbas!
Dievaž, kirba šventvagiška mintis: kodėl, davęs guvų, kūrybišką, kunkuliuojantį protą, Dievas atima fizines žmogaus pajėgas… Neišmanau, kiek drąsos ir jėgos reikia turėti išėjus į paskutinę savo tiesiąją. Žinau tik viena – Vida šių savybių turėjo su kaupu.
Ruoštis būsimam klestėjimui reikia dabar. Pradžioje – sisteminiais veiksmais, pervadinant ministerijas. Švietimo ir mokslo ministerija verta Ūkio ministerijos vardo, bet visas kitas ministerijas reikia vadinti Kultūros ministerijomis.
