Teatrologė Irena Aleksaitė sakė, kad skaitydama šią knygą pasijuto stovinti prieš „beribį vandenyną“ – tiek daug joje autentiškos medžiagos, kruopščiai surinktų faktų, amžininkų liudijimų, teatralų nuomonių ir siekių, atgarsių apie publikos reakciją.

Italų kritikė apie lietuviškąją „Sirenų“ panoramą: teatras, kuris, vedamas šiuolaikiškumo būtinybės, laisvai keliauja laiku, ieškodamas temų, konfliktų, košmarų arba sapnų, galinčių tapti veidrodžiu.

Sutikite, trys knygos per metus – tai jau nebe juokai. Iš karto reikia pasakyti, kad Gražinos Baikštytės knyga „Rimo Tumino sodas” įtikinamiausiai reflektuoja Tumino gyvenimiškąjį ir kūrybinį kelią.

Sėdžiu prie rašomojo stalo pasistatęs raudoną Pietų Afrikos „Two Oceans“. Mąstau, jei parašyčiau „mama“ – galimai įsižeistų tėtis. Jei pradėčiau nuo „tėčio“, ką tuomet pagalvotų mama?.. Juk myliu abudu vienodai.

Peržengta labai svarbi riba – tokia pati, kokią kadaise peržengė britų tauta, suvokusi, kad turi klasiką Shakespeare´ą, prancūzų – Moliere´ą, rusų – Čechovą, ir t., t. Ir to mūsų sąmonės lūžio įgyvendintojas yra O.Koršunovas su savuoju J.Marcinkevičiaus „Katedros” pastatymu.

„Saugokitės audringos jūros. Jūsų spalva – jūros mėlio, Jūsų akmuo – topazas, Jūsų spektaklis – „Tristanas ir Izolda””. Arba: „Jūsų akmuo – turmalinas, Jūsų spektaklis – „Bruknelė”.”

Šiuolaikinės pietų slavų literatūros tekstuose necenzūrinė leksika vartojama visiškai laisvai. Lietuvių kalboje dėl tam tikrų istorinių aplinkybių daug žargoninių posakių, necenzūrinės leksikos yra rusiškos kilmės ir ne visada juos galima „įkišti“ į vertimo tekstą.

Aktorius teisino savo personažą. Gaudavosi sudėtingas vaidybos sukinys: „Kaip aktorius pergyvenu dėl to, kad mano personažas – niekšas“… Perfrazuojant Stanislavskį, mylėjo ir teatrą savyje, ir save teatre…

BBG prisistatymas – kaip tie socialistinio realizmo pastatai – save reprezentuoja iš išorės, tačiau byra iš vidaus. Tai buvo atviras smūgis visai Lietuvos šokio istorijai ir šokio bendruomenei.