Po pragaro – į „Rojų“. Tegul jis mus išgano, apšlaksto marių purslais, įsileidžia į savo šviesų tyrus, ir nebeskaičiuokime, kam reikėjo tiek taurių, puodelių, virvių ar karolių, kad tik visa tai būtų pateisinta ne ataskaitų lapuose, o mūsų atsiskaitymo valandą.
Mazūras nesilaikė sovietmečiu nustatytų repertuaro sudarymo taisyklių, nepaisė Kultūros ministerijos perspėjimų, vidinėmis kaimo šaknimis, skverbėsi mitologijos link, buvo priartėjęs prie lenkų avangardo – didžiojo Kantoro teatro.
Pamėgau daryti retrospektyvas pati sau: kompiuteris, Google, youtube, menininko pavardė – ir neriu. Menininkas, kuris tau toks svarbus, ir kuris atrodė taip toli ir aukštai, dabar atsirado greta.
Šaligatvis – ir savotiška privilegija iš šalies žvelgti į pagrindinės juostos eismą, greitį, mašinų madas ir kitokį meinstrymą. Apie sausio teatrą, lendantį iš scenos, knygų, bukletų.
Knygos viršelis, kaip ir turinys, kvepia e(ste)tišku sadomazochizmu – autorius ne kartą išsako savo nuovylį lietuvių teatru, bet – ačiūdie – nepaliauja į jį ėjęs, apie jį rašęs. Nors ir fragmentiškai.
Šešios festivalio dienos – išbandymas apžvalgininkams, retas kuris gali tiek skirti laiko spektakliams. Man šiame festivalyje trūksta baigiamojo „apvalaus stalo“ pokalbio, kuriame kūrėjai galėtų pabendrauti, keistis žiniomis ir patirtimi.
Arvydas Juozaitis nesibodi vis perkurti tą pačią sceną. Tai patvirtina puikų istorinės medžiagos pažinimą, suteikiantį pagrindą meniniam „fantazavimui“; drama yra viršūnė ledkalnio, plūduriuojančio autoriaus išgyvenimų okeane.
Vieną dieną – džiaugsmas nuo susitikimo su įdomiais kūrėjais, kitą dieną – neviltis dėl spektaklių vaikams totalaus varganumo. Buvo vaidinimų, po kurių niekam nesinorėjo skirstytis, kad neišsisklaidytų teatro kerai.
Dariau viską, kas daroma „ten“. Gal net daugiau. Negali gyventi atsiskyręs ir šokti taip, kaip buvo šokama prieš šimtą metų. Tačiau netgi tai, kad jau viską žinai, nieko nereiškia.
