Vidas Bareikis: „Išreikšti nuomonę ir pabandyti ištaisyti šį akivaizdų nesusipratimą verčia ne tik asmeninė pozicija, bet ir elementari profesinė pagarba savo kolegoms“.
Nekrošius: „Tai žanras atsakingas už tavo knygą?”
Geras klausimas biografijų rašytojams.
„Prašom neužsižeisti už atvirą santykiavimą, tačiau tik gili sėbrystė su kokybiškom knygom išaria razumo vagą mūsų smegenyse.”
Kritikas – apie rusų dramos teatrus, Joną Vaitkų, šiuolaikinę dramaturgiją ir marginalų pergalę prieš inteligentus
Kartais sunkiausia būna ne išversti turinį, o perteikti raišką. Gera metafora kartais būna taip susijusi su autoriaus gimtąja kalba, kad vertėjui nusvyra rankos. Nepakeliamai sunku versti, kai visas veikalas paremtas viena išplėtota metafora, kuri „priešinasi”, verčiama į kitą kalbą.
Nedaugelis Lietuvos teatrų gali pasigirti savo repertuare turį tokių spektaklių, kuriuos pamatę žiūrovai tuoj pat nekantrauja pranešti kitiems: „Skubiai privalote tai pamatyti – jūs ir jūsų vaikai!” O Kauno valstybiniame lėlių teatre toks spektaklis tikrai yra…
Įtraukti vaikus į spektaklio veiksmą pasirodė vienas sėkmingiausių sprendimų. Priešingai negu suaugusieji, vaikai dalyvauja natūraliai, jie nekuria personažų, greičiau žaidžia negu vaidina.
Po pragaro – į „Rojų“. Tegul jis mus išgano, apšlaksto marių purslais, įsileidžia į savo šviesų tyrus, ir nebeskaičiuokime, kam reikėjo tiek taurių, puodelių, virvių ar karolių, kad tik visa tai būtų pateisinta ne ataskaitų lapuose, o mūsų atsiskaitymo valandą.
Mazūras nesilaikė sovietmečiu nustatytų repertuaro sudarymo taisyklių, nepaisė Kultūros ministerijos perspėjimų, vidinėmis kaimo šaknimis, skverbėsi mitologijos link, buvo priartėjęs prie lenkų avangardo – didžiojo Kantoro teatro.
