… jeigu žiūrovai žinotų, suprastų ir sugebėtų įvertinti, kiek įvairiausių nelogiškų režisūrinių išmonių artistams tenka scenoje vykdyti, teisinti ir kartais neįtikėtinu būdu joms suteikti, regis, visiškai neįmanomą sceniškumą… O režisieriai po to viskuo labai didžiuojasi…
Į piketus prieš spektaklį Žebriūnas iškart sureagavo: „Tu gink ne menininką, o jo mintį. Jeigu čia būtų mano spektaklis, aš padaryčiau, kad tas, kuris scenoje apsidirba, veiktų kaip benzino kolonėlė ir visus aprūpintų mėšlu“.
Knygoje autoriai peržvelgia visą modernaus režisieriaus „augimo“ kelią, pradėdami dar nuo senovės graikų teatro bei peržvelgdami visą režisūros raidą. Tarp pasaulio režisierių – ir Oskaro Koršunovo vardas.
Vakarų Europoje ar Amerikoje performansas jau tapęs klasikiniu menu, bet Lietuvoje šis „žanras“ vis dar neįprastas, ko gero, todėl, kad jis taip ir netapo „stiliumi“ ar „mokykla“.
Rimo Tumino vardas jau įėjo ne tik į teatrinį Maskvos pasaulį. Rusijos detektyvų meistrės Aleksandros Marininos romane viena aktorė sako: „Vakare man spektaklis. Beje, ar nematėte? „Napoleonas“, pats Riminas statė“.
Trys lietuvių kalbos žodžiai (ir sąvokos) – „žaidimas”, „lošimas” ir „vaidyba” – rusų kalboje įvardinami vienu žodžiu: „игра”. Besidarbuodamas rusakalbėje kultūrinėje erdvėje, šį ypatumą lietuvis režisierius O. Žiugžda fenomenaliai realizavo…
Sakykime, jūs turite brolį ir jis mėgsta sūrį – tai yra fizika. Arba, sakykime, galbūt jūs turite brolį ir jis mėgsta sūrį – tai jau yra metafizika. Bet jei jūs brolio neturite, o jis mėgsta sūrį – tuomet tai jau `patafizika.
Atėjau išgirsti teatro istorijos, o gavau tokią išklotinę. Aktoriui ir vienas žiūrovas yra publika. Jau atsistoju, mintyse dėkodama už monospektaklį man vienai, o jis ima deklamuoti, ką kažkada deklamavęs naktį sankryžoje taksistui.
Buvome šventai įtikėję, kad nuo šiol visas mūsų gyvenimas bus nuolat besitęsianti šventė, kad „daugiau nieko nereikės daryti, ir visko bus per akis”. Ir festivalis LIFE mūsų publikai atrodė kaip neatskiriama tos gyvenimo šventės dalis…
