Į sėkmę žiūriu labai ramiai. Kaip į savaime suprantamą dalyką. Neatsimenu, kad ypač džiaugčiausi apdovanojimais.
„Esu scenoje ir nepamenu savo vaidmens. Paskutinįkart turėjau dainuot Nekrošiaus miuzikle. Užkulisiuose ieškau teksto – pažiūrėt, kokios mano replikos, ką aš turiu sudainuoti, o niekur nerandu“.
… jeigu žiūrovai žinotų, suprastų ir sugebėtų įvertinti, kiek įvairiausių nelogiškų režisūrinių išmonių artistams tenka scenoje vykdyti, teisinti ir kartais neįtikėtinu būdu joms suteikti, regis, visiškai neįmanomą sceniškumą… O režisieriai po to viskuo labai didžiuojasi…
Į piketus prieš spektaklį Žebriūnas iškart sureagavo: „Tu gink ne menininką, o jo mintį. Jeigu čia būtų mano spektaklis, aš padaryčiau, kad tas, kuris scenoje apsidirba, veiktų kaip benzino kolonėlė ir visus aprūpintų mėšlu“.
Knygoje autoriai peržvelgia visą modernaus režisieriaus „augimo“ kelią, pradėdami dar nuo senovės graikų teatro bei peržvelgdami visą režisūros raidą. Tarp pasaulio režisierių – ir Oskaro Koršunovo vardas.
Vakarų Europoje ar Amerikoje performansas jau tapęs klasikiniu menu, bet Lietuvoje šis „žanras“ vis dar neįprastas, ko gero, todėl, kad jis taip ir netapo „stiliumi“ ar „mokykla“.
Rimo Tumino vardas jau įėjo ne tik į teatrinį Maskvos pasaulį. Rusijos detektyvų meistrės Aleksandros Marininos romane viena aktorė sako: „Vakare man spektaklis. Beje, ar nematėte? „Napoleonas“, pats Riminas statė“.
Trys lietuvių kalbos žodžiai (ir sąvokos) – „žaidimas”, „lošimas” ir „vaidyba” – rusų kalboje įvardinami vienu žodžiu: „игра”. Besidarbuodamas rusakalbėje kultūrinėje erdvėje, šį ypatumą lietuvis režisierius O. Žiugžda fenomenaliai realizavo…
Sakykime, jūs turite brolį ir jis mėgsta sūrį – tai yra fizika. Arba, sakykime, galbūt jūs turite brolį ir jis mėgsta sūrį – tai jau yra metafizika. Bet jei jūs brolio neturite, o jis mėgsta sūrį – tuomet tai jau `patafizika.
