Senojo Krepo tekstai – tokie, kaip juos atlieka Juozas Budraitis – yra savosios būties savirefleksija, žodinis „veidrodis”, kuriame, kaip magiškame „veidrodžių koridoriuje”, dauginasi ir kinta tas pats atvaizdas, ir įrašas tėra dar vienas to „veidrodžio” atspindys.

Daug metų dėsto Rusijos teatro institute, ir yra skaitęs paskaitas daug kam iš Lietuvos, kas studijavo GITIS‘e – nuo Dalios Tamulevičiūtės iki Mindaugo Karbauskio. Pats studijavo tuo pat metu, kaip ir Jonas Jurašas, Egmontas Jansonas.

Eglė Gabrėnaitė: „Nepaprastai gražus, aukštas, lieknas, tiesus. Dažnai lyg truputį „po gazu“, bet tai visiškai nesvarbu. Jukna visada atrodė kilmingas, net vaidindamas skurdžių suplyšusiais drabužiais – kunigaikštis!”

Ir po spektaklių būna spektaklis. Aktoriai dar lenkiasi, o sceną vėl okupuoja meno vadovas, lydimas festivalio direktoriaus, abu tokie kasdieniški, kad nors prasmek. Jie nutildo plojimus ir ima teikti: a)… b) … c)… d)…

Gudelis: Skaitoviška, nejaučiu ritmo. (…). Pabaigoje Laurynas jau apsigyvena Tomkuje, o pradžioj – skaitovinis herojus. Ignatavičius: Dar yra klasikinio šaltumo. Trūksta dar gilumos, antrojo plano. Norėjosi paprastesnio ir Lauryno.

Geriausia būtų ne tik nieko nesiskolinti, nieko neskolinti, nieko negauti dovanų, bet ir nieko neturėti, nieko ir nenorėti. Nes kažką turėdamas – savo ar ne savo – turi saugoti ir tausoti, nesugadinti ir neprarasti.

Prisiminus, pavyzdžiui, vokiečių grupės „Einstürzende Neubauten” sukurtą radiodramą „Die Hamletmaschine” pagal Heinerį Müllerį ar Billo Fontanos garso skulptūras, atrodo, jog šio žanro plėtotei ribų nėra.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliai moko sąmoningumo ir ugdo kritišką požiūrį į visuomenę. Kad mumis nebūtų manipuliuojama, kad stačia galva nepultume prieštarauti savo vertybinėms nuostatoms ar smerkti kitą.

Šventė akims, širdis dainuoja, šokio aistruolių siela džiūgauja, o šokio teatromanas po penkiolikos minučių ima nekantriai laukti spektaklio pabaigos. Ką gi, visos sesutės nori turėti po auskarėlį…