„Šiuolaikinio Afrikos šokio platforma“ – kultūrinės rinkodaros pokštas. O po šiuo pavadinimu galima pakišti bet ką – šokis šiandien yra tokia pat plati, įvairius nevienalyčius reiškinius apjungianti sąvoka, kaip ir Afrika.
Šalia įvairių patirčių ir geografinių atradimų mūsų kultūrai svarbiausias šios vasaros grindinys buvo – tebelieka – Gedimino prospekto. Nuo Arkikatedros iki Lukiškių. Nuo susirėmimų pirmojoje stotelėje dėl vietos antrojoje.
Festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ dalyviai drąsiai laužė nusistovėjusius tradicinio cirko standartus. Menininkai ne tik linksmino ar išdarinėjo nematytus triukus. Jie ne tik rodė – jie turėjo ką pasakyti.
Eidama į cirko pasirodymą šiandien tikiuosi to paties: rizikos, paprastumo, aistros ir stebuklo. Ir autentiško išgyvenimo, tai yra istorijų, kurios nutiktų čia ir dabar, būtų taip meistriškai papasakotos, kad išsineščiau jas su savimi visam gyvenimui.
Devyni artistai – devyni charakteriai, sukurti minimaliomis priemonėmis ir… nepaisant žongliravimo. Tie obuoliai skraidė lyg tarp kitko. Ten buvo svarbiau, kaip žmonės elgiasi su žmonėmis.
Mums buvo aktualus būtent tarpdiscipliniškumas, todėl bendradarbiavome su kompozitoriais, teatro ar poezijos žmonėmis, su jokių disciplinų ar sąjungų nepripažįstančiais pankais, laisvais menininkais tokiais kaip Baras, Varveklis ar Dzūkas…
„Vien šokti neužtenka, šokėjams apie savo kūną reikia žinoti viską“. 14-oji Vasaros šokio mokykla, didžiausias Lietuvoje profesionalių šokio dirbtuvių renginys: kurlink einama, ko mokoma, kas būtina ir ko nereikia?
Taip ir tęsiam vasaros pokalbius: „Kai baigsi būti rašytoja, gal pabūsi barščių virėja“, – sako mano Pasternakas. Pabūsiu. Kepėja, skalbėja, šlavėja, grėbėja, fėja, kamėja, niekadėja. Ji gyvena su žolės pjovėju, vinių kalėju…
Aiškiai matyti, kad gyvybė ir judesys yra ten, kur nuosekliai ir „išmaniai“ formuojamas repertuaras, kuriamas koncepcinis jo stuburas. O koks yra tų koncepcijų turinys, paprastai tariant, – apie ką statomi spektakliai?
