Kai aktoriai viską stengiasi parodyti, kai spektaklyje tiek daug temų ir nė vienos pagrindinės, po jautiesi kaip vaikystėje apsilankęs cirke: buvo gražu, daug spalvų, visokių įdomių daiktų. Bet ką tai reiškė, negali pasakyti.
Mano pakvietimas į autorinius vakarus kartu su Mrożeku buvo absurdas ir tai žinojome abu, bet mūsų kasdienis bendravimas ne tik buvo be keblumų, bet ir suteikė daug malonių valandėlių.
Organizatorių siekis atskleisti Lietuvos scenografijos raidą būtų buvęs pagirtinas. Deja, patirties stoka, o ypač nenoras bendradarbiauti su scenografais, lėmė, kad pristatymas išėjo nuobodus.
Ir kas išliko iš rugsėjo svarbumų, kai buvo lėkta iš premjeros A į premjerą B? Žiauriai nepadorus klausimas. Išliko visi punktai, besipešdami dėl dėmesio, laiko, simpatijos, supratimo ir atjautos.
Per susitikimą paklaustas, ar tokia patirtis, kokią aprašo, nėra unikali, ar jis žinąs daugiau panašių atvejų, ponas Stanislovas netgi pajuokauja sakydamas, jog žydų likimų „lentynėlėse“ jo kaip ir nėra kur padėti.
Kai pagalvoji, vienintelis municipalinis šokio teatras, pati stipriausia šokio trupė yra Kaune. Bet miestas nesugeba tuo didžiuotis, nesugeba to įvertinti kaip reiškinio, galinčio reprezentuoti Kauną.
Parodos „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ anotaciją skaičiau kelis kartus. Ištyrinėjau parodą – joje perskaičiau dar daugiau tekstų.Grįžau prie anotacijos kaip galimo rakto, tik aiškiau nepasidarė.
„Šiuolaikinio Afrikos šokio platforma“ – kultūrinės rinkodaros pokštas. O po šiuo pavadinimu galima pakišti bet ką – šokis šiandien yra tokia pat plati, įvairius nevienalyčius reiškinius apjungianti sąvoka, kaip ir Afrika.
Šalia įvairių patirčių ir geografinių atradimų mūsų kultūrai svarbiausias šios vasaros grindinys buvo – tebelieka – Gedimino prospekto. Nuo Arkikatedros iki Lukiškių. Nuo susirėmimų pirmojoje stotelėje dėl vietos antrojoje.
