Nepamiršti, jog raudoni dažai ant juodų kelnių – parsivežti iš Estijos, nuo kasmet Tartu nužyminčių dramatiškai šviežiai nudažytų sofų. Nepamiršti vėjyje besidraikančių raudonų laimingos lėlininkės plaukų, besipinančių su Šarlevilio voratinkliais.

Ar mums juokingi, skaudūs, brangūs tie patys dalykai? Ar panašiai suprantame, tarkime, ironiją? Ar Baltijos šalys – vis dar tik Lietuva, Latvija ir Estija? Tai temos diskusijoms. Bet jų festivalis nenumato.

Kai aktoriai viską stengiasi parodyti, kai spektaklyje tiek daug temų ir nė vienos pagrindinės, po jautiesi kaip vaikystėje apsilankęs cirke: buvo gražu, daug spalvų, visokių įdomių daiktų. Bet ką tai reiškė, negali pasakyti.

Mano pakvietimas į autorinius vakarus kartu su Mrożeku buvo absurdas ir tai žinojome abu, bet mūsų kasdienis bendravimas ne tik buvo be keblumų, bet ir suteikė daug malonių valandėlių.

Organizatorių siekis atskleisti Lietuvos scenografijos raidą būtų buvęs pagirtinas. Deja, patirties stoka, o ypač nenoras bendradarbiauti su scenografais, lėmė, kad pristatymas išėjo nuobodus.

Ir kas išliko iš rugsėjo svarbumų, kai buvo lėkta iš premjeros A į premjerą B? Žiauriai nepadorus klausimas. Išliko visi punktai, besipešdami dėl dėmesio, laiko, simpatijos, supratimo ir atjautos.

Per susitikimą paklaustas, ar tokia patirtis, kokią aprašo, nėra unikali, ar jis žinąs daugiau panašių atvejų, ponas Stanislovas netgi pajuokauja sakydamas, jog žydų likimų „lentynėlėse“ jo kaip ir nėra kur padėti.

Kai pagalvoji, vienintelis municipalinis šokio teatras, pati stipriausia šokio trupė yra Kaune. Bet miestas nesugeba tuo didžiuotis, nesugeba to įvertinti kaip reiškinio, galinčio reprezentuoti Kauną.

Parodos „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ anotaciją skaičiau kelis kartus. Ištyrinėjau parodą – joje perskaičiau dar daugiau tekstų.Grįžau prie anotacijos kaip galimo rakto, tik aiškiau nepasidarė.