Kodėl ir neturėtume būti aptekę stereotipais, jei Afrikos nuotraukose daugiausia matome ne universitetus, fabrikus, teatrus, o badaujančius vaikus, šiurpų skurdą, dykumas, masajus, liūtus?

Šįkar teatras pakoregavo savo tradicinę „Versmę“: nebeskelbė konkurso, bet užsakė pjeses jauniems dramaturgams, kuriais pasitiki – Teklei Kavtaradzei, Gabrielei Labanauskaitei ir Mindaugui Nastaravičiui.

Nuo pat nepriklausomybės pradžios Lietuvai buvo siūlomas, o savų palaikomas ne kultūros, o aiškiausios geopolitikos modelis: Vakarai yra tai, iš kur ateina visos blogybės. Iš Rytų pateka dvasinė saulė.

Žiūrovai, nors nusiperka gana brangius bilietus, apsimeta gavę dovanų. Pasak Nicholas Ridout, aplodismentus reikėtų vertinti kaip dėkingumo išraišką: „Publika stengiasi įsivaizduoti esanti apdovanota.“

Abu aktoriai ir jų režisuotojas turbūt svajojo apie kilnesnius dalykus, kai teatrą rinkosi kaip profesiją. Tikriausiai nemanė, kad vaidins, apsirengę buitiniais apatiniais, linksmindami užkandžiaujančią publiką.

Spektaklius apskritai geriausia žiūrėti ten, kur jie sukurti, ir su tais žiūrovais, kuriems tai kurta. „Onegine“ tekstą bandoma atsverti teatru. Spektaklis – kaip mugė, kurioje yra visko.

Vos užsiveria naujosios stiklo durys peržengus teatro slenkstį, mane ima už rankos mano Vaiduoklis ir mes einame per teatrą – aną, koks jis buvo, kol netapo juodai pilkas.

Nepamiršti, jog raudoni dažai ant juodų kelnių – parsivežti iš Estijos, nuo kasmet Tartu nužyminčių dramatiškai šviežiai nudažytų sofų. Nepamiršti vėjyje besidraikančių raudonų laimingos lėlininkės plaukų, besipinančių su Šarlevilio voratinkliais.

Ar mums juokingi, skaudūs, brangūs tie patys dalykai? Ar panašiai suprantame, tarkime, ironiją? Ar Baltijos šalys – vis dar tik Lietuva, Latvija ir Estija? Tai temos diskusijoms. Bet jų festivalis nenumato.