Teatro istorikai žino, kad kol artistai vaidino dar ne scenose, o arčiau tautos, tada ir personažų kalba buvo tokia, kaip žmonės kalbėjo. O kai teatras atsidūrė ant pakylos, žodžiai buvo padalinti į padorius ir nepadorius.
Ar egzistuoja Lietuvos teatro mokykla? Ar būtina tokią įvardinti ir laikytis jos taisyklių? O gal Lietuvos teatro mokykla – tik mitas, sukurtas prieš 30 metų? Gal šiandien kiekvienas mokinys – mokytojas?
Kodėl ir neturėtume būti aptekę stereotipais, jei Afrikos nuotraukose daugiausia matome ne universitetus, fabrikus, teatrus, o badaujančius vaikus, šiurpų skurdą, dykumas, masajus, liūtus?
Šįkar teatras pakoregavo savo tradicinę „Versmę“: nebeskelbė konkurso, bet užsakė pjeses jauniems dramaturgams, kuriais pasitiki – Teklei Kavtaradzei, Gabrielei Labanauskaitei ir Mindaugui Nastaravičiui.
Nuo pat nepriklausomybės pradžios Lietuvai buvo siūlomas, o savų palaikomas ne kultūros, o aiškiausios geopolitikos modelis: Vakarai yra tai, iš kur ateina visos blogybės. Iš Rytų pateka dvasinė saulė.
Žiūrovai, nors nusiperka gana brangius bilietus, apsimeta gavę dovanų. Pasak Nicholas Ridout, aplodismentus reikėtų vertinti kaip dėkingumo išraišką: „Publika stengiasi įsivaizduoti esanti apdovanota.“
Abu aktoriai ir jų režisuotojas turbūt svajojo apie kilnesnius dalykus, kai teatrą rinkosi kaip profesiją. Tikriausiai nemanė, kad vaidins, apsirengę buitiniais apatiniais, linksmindami užkandžiaujančią publiką.
Spektaklius apskritai geriausia žiūrėti ten, kur jie sukurti, ir su tais žiūrovais, kuriems tai kurta. „Onegine“ tekstą bandoma atsverti teatru. Spektaklis – kaip mugė, kurioje yra visko.
Vos užsiveria naujosios stiklo durys peržengus teatro slenkstį, mane ima už rankos mano Vaiduoklis ir mes einame per teatrą – aną, koks jis buvo, kol netapo juodai pilkas.
