Prieš kažką rodydami už mokyklos ribų, turime atsiklausti dėstytojų. Jeigu pasakytume, kad norime atlikti numerį „McDonald‘s“ šventėje, jie tikrai neleistų, tačiau jei pasakome, kad važiuojame į Lietuvą, kurioje dar nėra šiuolaikinio cirko, dėstytojai niekada to neuždraus.
Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą / Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom. / Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė, / Kad mus sviete Dievs laikys, toliaus sudavadys…
Šitas, atrodytų, amžinai liūdnas, melancholijos išilgintų bruožų žmogus vieną iš 10 000 apsakymų paskyrė atsakymui į klausimą, kodėl jis prieš daugelį metų atsisveikino su teatro kritiko profesija. Jis ar personažas, spėliosiu amžinai.
Ideologiškai laviruojant tarp to, ką visuomenė atmeta, ir to, kas neprovokuoja aštresnės reakcijos, tenka aukoti esminį prestižinio, savo veidą turinčio festivalio bruožą – stiprią, įdomią tarptautinę programą.
Žinant daugmaž visą Rimo Tumino kūrybinį kelią, galima drįsti teigti, kad jo sukurta Puškino romano sceninė versija yra režisieriaus skausmingo praregėjimo, sąžiningos negailestingos savirefleksijos, išpažinties per kūrybą aktas.
Paakinta šių klausimų, galų gale išdrįsau imtis nepaprasto nuotykio: įsivaizduoti mokyklą kaip išbandymą, kur jaunieji menininkai kuria menų sintezę, papildytą jų noro suteikti menui reikšmę.
Kai menininkas arba aktorius negyvena tame mieste, su juo savęs nesieja, jame jis nei vykdo, nei kuria naujas veiklas. Jei neturėsime čia rengiamų menininkų, meniniai procesai nejudės į priekį.
Teatro istorikai žino, kad kol artistai vaidino dar ne scenose, o arčiau tautos, tada ir personažų kalba buvo tokia, kaip žmonės kalbėjo. O kai teatras atsidūrė ant pakylos, žodžiai buvo padalinti į padorius ir nepadorius.
Ar egzistuoja Lietuvos teatro mokykla? Ar būtina tokią įvardinti ir laikytis jos taisyklių? O gal Lietuvos teatro mokykla – tik mitas, sukurtas prieš 30 metų? Gal šiandien kiekvienas mokinys – mokytojas?
