Vaikas buvo papildomas spektaklio siužetas, egzaminas, kurio „Atofri“ neišlaikė. Juk tos abi mielos šokėjos kuria vaikams, o kai vaikas atsiranda šalia, jis kažkodėl tampa spektaklio kliūtimi.
Aktorius R.Adomaitis sako, kad jo, fiziko, prigimčiai H.Vancevičius buvo labai artimas savo mąstymu, teatro suvokimu, medžiagos pateikimu ir interpretavimu: „Aš irgi siekiau tikrumo. Dar Konservatorijoje mane erzindavo ir buvo nepriimtinos „teatrališkosios“ teatro apraiškos“
Prieš kažką rodydami už mokyklos ribų, turime atsiklausti dėstytojų. Jeigu pasakytume, kad norime atlikti numerį „McDonald‘s“ šventėje, jie tikrai neleistų, tačiau jei pasakome, kad važiuojame į Lietuvą, kurioje dar nėra šiuolaikinio cirko, dėstytojai niekada to neuždraus.
Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą / Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom. / Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė, / Kad mus sviete Dievs laikys, toliaus sudavadys…
Šitas, atrodytų, amžinai liūdnas, melancholijos išilgintų bruožų žmogus vieną iš 10 000 apsakymų paskyrė atsakymui į klausimą, kodėl jis prieš daugelį metų atsisveikino su teatro kritiko profesija. Jis ar personažas, spėliosiu amžinai.
Ideologiškai laviruojant tarp to, ką visuomenė atmeta, ir to, kas neprovokuoja aštresnės reakcijos, tenka aukoti esminį prestižinio, savo veidą turinčio festivalio bruožą – stiprią, įdomią tarptautinę programą.
Žinant daugmaž visą Rimo Tumino kūrybinį kelią, galima drįsti teigti, kad jo sukurta Puškino romano sceninė versija yra režisieriaus skausmingo praregėjimo, sąžiningos negailestingos savirefleksijos, išpažinties per kūrybą aktas.
Paakinta šių klausimų, galų gale išdrįsau imtis nepaprasto nuotykio: įsivaizduoti mokyklą kaip išbandymą, kur jaunieji menininkai kuria menų sintezę, papildytą jų noro suteikti menui reikšmę.
Kai menininkas arba aktorius negyvena tame mieste, su juo savęs nesieja, jame jis nei vykdo, nei kuria naujas veiklas. Jei neturėsime čia rengiamų menininkų, meniniai procesai nejudės į priekį.
