Ibseno pastatymų kokybė visada priklausė nuo tuometinės teatro raidos fazės. Kaip tik todėl ir gaila neišnaudotos galimybės susieti šiandieninių pastatymų netobulumą su dabartine teatro būkle.

Vivisekcijos nėra mūsų mėgiamiausias žanras. Edipą išskrosti galime, visą Shakespeare‘ą – ir sudeginti, ir moderniai sušaudyti pakariant. Skrosti save – už ką? Atsigręžti – baugu.

Kultūros ministerijos interneto svetainėje pagaliau pasirodė vadinamasis Teatrų metų minėjimo priemonių planas. Jį peržvelgęs (skaityti ten nelabai yra ką) pamaniau, kad žodis „minėjimas“ čia – daugiau nei tinkamas.

Taisyklės kilusios iš Johno Cage‘o darbo. Visa tai susiję su atsitiktinumų operacijomis. Dar viena taisyklė – visą pasirodymą turime atlikti mes, valdydami jungtukus. Atlikimo metu negalime liesti kompiuterių.

Statinę vyno už pasaulį, kuriame žmonės, net ir neturėdami laiko, moka pasidaryti pauzę ir tiesiog gyventi kaip gyvenasi, būti kartu – nors tik iki „Pirmadienio ryto“! Užsimaniau įlipti į ekraną.

Klaipėdiečiai atvežė 2013 metų data paženklintas premjeras, kurios vis dar nespėjo peržengti premjerinių spektaklių statuso. Kuo jie buvo kitokie? Kurias premjeras vaikams 2014 m. rekomenduotina pamatyti Klaipėdoje?

E.Nekrošiaus „Jobo knyga” turi sąsajų su Romeo Castellucci spektakliu „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją”, kurio finale ties Kristaus veidu išsišviečia užrašas „Tu (nesi) mano ganytojas”.

Vaikas buvo papildomas spektaklio siužetas, egzaminas, kurio „Atofri“ neišlaikė. Juk tos abi mielos šokėjos kuria vaikams, o kai vaikas atsiranda šalia, jis kažkodėl tampa spektaklio kliūtimi.

Aktorius R.Adomaitis sako, kad jo, fiziko, prigimčiai H.Vancevičius buvo labai artimas savo mąstymu, teatro suvokimu, medžiagos pateikimu ir interpretavimu: „Aš irgi siekiau tikrumo. Dar Konservatorijoje mane erzindavo ir buvo nepriimtinos „teatrališkosios“ teatro apraiškos“