Kiekvieną dieną būna teatro diena: spektakliai vyksta, žmonės į juos eina, todėl niekas čia nepasikeis su tais metais. Kaip prasidėjo, taip ir praeis. Nors, tiesą sakant, net niekas neprasidėjo.
Kai žmogus gyvena ir dirba, jis nejaučia, kad darosi „konceptualiosios fotografijos pradininku“. Viskas yra interpretacijos ir prielaidos, faktas tik tas, kad menininko nebėra. Praeina trys dešimtmečiai. Jo kūryba tampa atradimu.
Daugelis kūrėjų, pasislėpę už širmų, ekranų ar videoprojekcijų, demonstruoja pasigėrėtiną meninę savo išmonę, bet mažai kuris išdrįsta prieiti prie vaikų, kad vienaip ar kitaip įtrauktų juos į veiksmą.
Jei patys teatrai siūlo apdovanojimams savo kūrinius, jei kolegos ir giminės rekomenduoja įvertinti savo artimųjų darbus – tai viskas teisinga, korupcijos nė šešėlio. O jei teatrologai savarankiškai pastebėtų, tai, anot STT, būtų „ydinga antikorupciniu požiūriu“.
Tokius vakarus dažniausiai baigia sugižusiai mandagios žiūrovų šypsenos. Veidmainystė iš bejėgiškumo ir bandymas save įtikinti, kad ne veltui iššvaistei laiką ir pinigus.
Menininko Beno Šarkos manymu, lietuviai nėra nykūs, ir mūsų tautai būdingos ryškios spalvos. O paukščiai lygiai tiek pat simbolizuoja laisvę, kiek ir nelaisvę.
Čia yra nelaimė, kad netgi po nevykusio koncerto arba spektaklio, kuris jau sugriuvęs iš esmės, kurio reikia neberodyti, visi stojasi plodami. Man tai paprasčiausiai nekultūringa. Kičas bando būti tuo, kuo nėra.
Klaipėdos jaunimo teatras šiandien pradeda gastroles Vilniaus „Menų spaustuvėje“. Siūlome teatrologės straipsnį iš tik ką žurnalo formatą įdavusio Klaipėdos dienraščio priedo „Durys“.
Vaizdas priminė prieš 15 metų išgyventą būseną, kurią patyriau, kai ką tik atidarytame Helsinkio šiuolaikinio meno muziejaus kavinėje gėriau kavą ir suomiams pavydėjau visko: architektūros, apšvietimo, dizaino, bibliotekos, lankytojų.
