Klaipėdos jaunimo teatras šiandien pradeda gastroles Vilniaus „Menų spaustuvėje“. Siūlome teatrologės straipsnį iš tik ką žurnalo formatą įdavusio Klaipėdos dienraščio priedo „Durys“.

Vaizdas priminė prieš 15 metų išgyventą būseną, kurią patyriau, kai ką tik atidarytame Helsinkio šiuolaikinio meno muziejaus kavinėje gėriau kavą ir suomiams pavydėjau visko: architektūros, apšvietimo, dizaino, bibliotekos, lankytojų.

Ibseno pastatymų kokybė visada priklausė nuo tuometinės teatro raidos fazės. Kaip tik todėl ir gaila neišnaudotos galimybės susieti šiandieninių pastatymų netobulumą su dabartine teatro būkle.

Vivisekcijos nėra mūsų mėgiamiausias žanras. Edipą išskrosti galime, visą Shakespeare‘ą – ir sudeginti, ir moderniai sušaudyti pakariant. Skrosti save – už ką? Atsigręžti – baugu.

Kultūros ministerijos interneto svetainėje pagaliau pasirodė vadinamasis Teatrų metų minėjimo priemonių planas. Jį peržvelgęs (skaityti ten nelabai yra ką) pamaniau, kad žodis „minėjimas“ čia – daugiau nei tinkamas.

Taisyklės kilusios iš Johno Cage‘o darbo. Visa tai susiję su atsitiktinumų operacijomis. Dar viena taisyklė – visą pasirodymą turime atlikti mes, valdydami jungtukus. Atlikimo metu negalime liesti kompiuterių.

Statinę vyno už pasaulį, kuriame žmonės, net ir neturėdami laiko, moka pasidaryti pauzę ir tiesiog gyventi kaip gyvenasi, būti kartu – nors tik iki „Pirmadienio ryto“! Užsimaniau įlipti į ekraną.

Klaipėdiečiai atvežė 2013 metų data paženklintas premjeras, kurios vis dar nespėjo peržengti premjerinių spektaklių statuso. Kuo jie buvo kitokie? Kurias premjeras vaikams 2014 m. rekomenduotina pamatyti Klaipėdoje?

E.Nekrošiaus „Jobo knyga” turi sąsajų su Romeo Castellucci spektakliu „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją”, kurio finale ties Kristaus veidu išsišviečia užrašas „Tu (nesi) mano ganytojas”.