Kaune pakeista „Fortūnų“ komisija. „Mūsų darbas galėjo ir turėjo nepatikti tiems, kurie pasąmonėje jaučiasi nepajėgūs pasiekti įtaigių meninių rezultatų. Paprastai tikrai talentingi žmonės įtikinėja savo kūrybiniais darbais“.
Ar mūsų menininkai apskritai yra pajėgūs kalbėti apie politiką? Ezopinis kalbėjimas šiandien nebeveikia: kapitalistai nebėra „visi tokie patys“, partijos taip pat nėra vien tik „verslo partijos“, ir ne vien abstrakčioji ES sprendžia mūsų naminius reikalus.
Kiekvieną dieną būna teatro diena: spektakliai vyksta, žmonės į juos eina, todėl niekas čia nepasikeis su tais metais. Kaip prasidėjo, taip ir praeis. Nors, tiesą sakant, net niekas neprasidėjo.
Kai žmogus gyvena ir dirba, jis nejaučia, kad darosi „konceptualiosios fotografijos pradininku“. Viskas yra interpretacijos ir prielaidos, faktas tik tas, kad menininko nebėra. Praeina trys dešimtmečiai. Jo kūryba tampa atradimu.
Daugelis kūrėjų, pasislėpę už širmų, ekranų ar videoprojekcijų, demonstruoja pasigėrėtiną meninę savo išmonę, bet mažai kuris išdrįsta prieiti prie vaikų, kad vienaip ar kitaip įtrauktų juos į veiksmą.
Jei patys teatrai siūlo apdovanojimams savo kūrinius, jei kolegos ir giminės rekomenduoja įvertinti savo artimųjų darbus – tai viskas teisinga, korupcijos nė šešėlio. O jei teatrologai savarankiškai pastebėtų, tai, anot STT, būtų „ydinga antikorupciniu požiūriu“.
Tokius vakarus dažniausiai baigia sugižusiai mandagios žiūrovų šypsenos. Veidmainystė iš bejėgiškumo ir bandymas save įtikinti, kad ne veltui iššvaistei laiką ir pinigus.
Menininko Beno Šarkos manymu, lietuviai nėra nykūs, ir mūsų tautai būdingos ryškios spalvos. O paukščiai lygiai tiek pat simbolizuoja laisvę, kiek ir nelaisvę.
Čia yra nelaimė, kad netgi po nevykusio koncerto arba spektaklio, kuris jau sugriuvęs iš esmės, kurio reikia neberodyti, visi stojasi plodami. Man tai paprasčiausiai nekultūringa. Kičas bando būti tuo, kuo nėra.
