Kyla klausimas, ar Naujasis Baltijos šokis privalo būti ta platforma, kurioje rodoma kone viskas be išimties, ką sukuria mūsų choreografai? Ar į kiekybę orientuota Lietuvos šokio vitrina nenusisuko nuo kokybės?
„Mūsų teatras yra labai tradiciškas ir iki šiol neatsirado tokių jaunų žmonių, kurie pasipriešintų jo inercijai”, – teigia teatrologė Rasa Vasinauskaitė.
Gabrielis Tarde skirtumus tarp racionalių laikraščių skaitytojų ir emocionalių teatro žiūrovų elgsenos nusakė lakoniškai: skaitymas gali išprovokuoti intelektualinę diskusiją, o teatro spektaklis – riaušes.
Mėnuo apmąstymams: ar važiuoti, o nuvažiavus – kaip greit ir taktiškai išvažiuoti; arba kaip išsiugdyti pakantumą dideliam baliui, kaip ten ištirpti, virsti nematoma.
Vitos Mozūraitės paskaita apie šiuolaikinio šokio elementus „Pusryčiams – klasika, pietums – modernas, pavakariams – šiuolaikinis. Kas vakarienei?“.
Spektaklio siužetas atkuria pasaulio atsiradimo istoriją ir rodo, kaip mes patys tą pasaulį sugadinome. Obuoliai ir medžiai buvo nemokami, o šiandien turime daug dirbti tam, kad nusipirktume namą su medžiu ir obuoliais.
„Pasakykite kad ir kokią įžūlybę ar nešvankybę, bet kad būtų juokinga ir nauja! Arba visi drauge padarykite ką nors maža, vos pastebima, bet kad nors truputėlį būtų panašu į žygdarbį…“
Įsiminė kažkur perskaityta mintis, kad aktorius scenoje turi vaizduoti vaiko mąstymo logiką, o ne patį vaiką. Jaunajai publikai turi būti suprantami personažo veiksmai, kad jie galėtų su juo susitapatinti.
Tėtis atvažiuodavo porai dienų, vakarais skaitydavo poeziją prie Birutės kalno ir išvažiuodavo filmuotis, dažniausiai į Ukrainą. Rašydavo mamai į Palangą.
