Festivalis 9-ąjį kartą metė gelbėjimosi valtį tiems, kuriems neprasideda alerginė reakcija išgirdus žodžių junginį „šiuolaikinis menas“, kurių netampo konvulsijos nuo įprastai logikai nepaklūstančių sceninių reginių.
Kas paskatino abu prestižiškiausios „Europos naujųjų teatro realybių“ premijos laureatus beveik tuo pat metu imtis temų, kurių epicentre – tiek konceptualiai, tiek išoriškai – atsiduria pagrindinė krikščionybės ikona?
Kuo mes visi, prisilietusieji prie Anatolijaus Vasiljevo kūrybos, buvome apkerėti, kas mus įkvėpė tada ir lydi iki šiol? Ogi tas pats, kas užbūrė ir iš esmės pakeitė gyvenimą daugelio žmonių, susidūrusių su Juozu Miltiniu ir jo teatru, – tai buvo reali civilizacijos apraiška.
Iš šalies festivalis atrodo taip: Druskininkuose lyg kokioje nors saloje rusakalbei publikai rusų kalba rodomi daugiausia rusiški spektakliai. Nemanau, kad tuomet jį vertėtų vadinti tarptautiniu. O spektakliai neverčiami į lietuvių kalbą.
Kalbant apie paties spektaklio koncepciją, manau, ją puikiai atspindi Camus tekstas: „Jis verčia mąstyti. Jis visus verčia mąstyti. Saugumo stoka – štai kas verčia mąstyti. Ir todėl jo visi taip nekenčia“
Keli žodžiai apie Antaną Vengrį. „Vengrio straipsniuose ir recenzijose atsiverdavo platus jo akiratis, jis iškeldavo esminius spektaklio bruožus, privalumus ir nuklydimus. Nemėgo kapstytis smulkmenose, aprašinėti spektaklio, juo labiau – rodyti savo emocijų. …“
Spektaklis „Bebenčiukas” buvo kertinis posūkio taškas visoje tuometinio teatro vaikams metodikoje, stilistikoje, estetikoje ir t.t. Jo impulsas buvo tiek efektyvus, novatoriškas ir galingas, jog iki šiol gyvuoja – kad ir to paties „Keistuolių” teatro vaikams praktikoje.
Mačiau keletą idealių diskusijų. Aštrių pokalbių su spektaklių kūrėjais. Nuo ditirambų iki mandagaus sutrynimo į miltus. Aršių diskusijų tarp kritikų, kūrėjų ir žiūrovų. Bet tai buvo Lenkijoje.
Pamatykime save festivalio klube po spektaklio. Atsiminimų ar kūrybos vakare. Akistatoje su menininku. Kas mus čia atvedė ir laiko?
