Kiekviename valstybiniame teatre yra tam tikras skaičius aktorių, kurie beveik nevaidina ir tuo džiaugiasi. Kai teatro vadovas turi jų, tokie aktoriai tampa geriausiu garantu vadovui išsilaikyti poste. Nes jis yra jų gero gyvenimo garantas.
Suprantu vietos aplinkybes ir intencijas, tačiau argi teatras ne visuomet yra metaforinis? Ką berodytum scenoje, tu niekuomet to nesakai ir nerodai tiesiogiai.
Įžymiųjų, garsiųjų „sėkmės“ paslaptis neretai būna patologinis savanaudiškumas, absoliutus kurtumas kitokiai nuomonei, genetinis defektas, neleidžiantis bendrauti su kitais kaip su lygiaverčiais partneriais.
Kritika tapo ne tik nereikalinga, bet ir nenaudinga. Nes ją keičia garsių kultūros žmonių pasisakymai apie būsimus ir buvusius kūrinius ir kokie jie buvo ar bus geri. Kitokių nekuriama.
Netradicinių erdvių atradimai ateityje galėtų tapti „Sirenų“ vizitine kortele, o režisieriams sceninė adaptacija naujose erdvėse galėtų būti dėkingas kūrybinis postūmis. Netradicinė erdvė – tai įsipareigojimas būti „kitokiu“.
Teatras vyksta kuriasi ne tik teatro pastate ar lauke, bet ir kitose reikšmingose ar ilgesnės istorinės atminties erdvėse. Vieni kūrėjai šias erdves puikiai išnaudoja, kitiems jie pakiša koją.
Niekas negalėtų nuginčyti Beno Šarkos aktorinių sugebėjimų, bet nuolat persekiojo mintis, jog atlikėjas sąmoningai atsisako teatrinio / vaidybinio santykio su žiūrovu. Būtent tai leidžia jam kur kas labiau prie jo priartėti.
Kai Lietuvos teatro kontekste pradedama kalbėti apie scenografiją, jos pavadinti erdvės dizainu dažniausiai neapsiverčia liežuvis. O „The Fountainhead“ galėtų būti enciklopedinis erdvės dizaino pavyzdys.
Veikiausiai daugelis savo atmintyje saugome po vieną ar kelis sapnų vaizdinius. Aš savo skrynelėje sukaupusi dešimtis tokių. Tik prašau manęs neklausti, ar pasirodymas „Mouvinsitu“ buvo geras ar blogas.
