Kultūros kūrėjų niekinimas suaktyvėjo nuo požiūrio į Vilnių – Europos kultūros sostinę. Iš kur tai kilo? Kultūros žmonės labiausiai nepatogūs valdininkams. Nes jie yra mąstantys žmonės ir jie turi tribūnas.

„Barboros“ spektaklio pradžioje Barbora į avansceną iškyla lyg iš po žemių. Ta mizanscena – kai personažas palengva iškeliamas, kad veiktų tame pačiame lygyje su kitais – atsikartoja parodose, knygose, koncertų salėse, gatvėse, kavinėse…

Šių spektaklių publika buvo gundoma, prievartaujama, dresuojama, įtraukiama į veiksmą. Jai teko vaidinti, spręsti, lipti, šaudyti ir dar daug ką. Nieko labai naujo, bet vis dėlto ne taip jau ir įprasta.

Ar mes iš tiesų esame skandalų krečiami tiek, kiek tai skelbia teatrų anonsų leksika, ar kaip tik pastaroji ir kyla iš noro supurtyti, menką menininko krustelėjimą eilinįkart pavadinti „kaip visada šokiruojančiu“?

Režisieriaus pastatymuose deklaruojama konfrontacija su visuomene pasirodo priimtina tiek valdančiajai daugumai, tiek „liaudžiai“, nes palaiko nekvestionuojamas amžinąsias vertybes.

Kai pokalbį su Tenisonu parengusi Maja Svarinska išgirdo jo teiginį, kad Kaune jo pantomimos grupė iš esmės ėjo tuo pačiu ieškojimų keliu kaip Jerzy Grotowskis, ji paklausė: o gal klydote? Žinoma, kad ne. Tiesiog Tenisonui žemės centras yra vieta, kur jis yra ir kuria. Netgi jei tai „periferija”.

R.Rimeikis: „… visada turiu omenyje J.Meškausko pavyzdį. … Joks režisierius jo nepastebėjo, nebent epizodams. Atėjo I.Bučienė ir ėmė skirti J.Meškauskui pagrindinius vaidmenis. Aktorius atsiskleidė! O jau buvo visai nurašytas. “

Teatras vis tebegyvena laikydamasis XIX a. pabaigos -XX a. pradžios Europos teatro tradicijų, kai teatras didžiuodavosi būdamas uždara bendruomene (kolektyvu, ansambliu).

Kiekviename valstybiniame teatre yra tam tikras skaičius aktorių, kurie beveik nevaidina ir tuo džiaugiasi. Kai teatro vadovas turi jų, tokie aktoriai tampa geriausiu garantu vadovui išsilaikyti poste. Nes jis yra jų gero gyvenimo garantas.