Grojo žvali anos epochos muzika, vaidintojai vėl vienijosi su žiūrovais. Ir atkask teisingą potekstę po ana „agitkos“, teatrinio plakato forma, įsijungęs 1965 metais statyto spektaklio 1987 metų įrašą 2015-aisiais.

Neretai pakiša koją galvojimas, kad vienu metu gali būti ir vienos premjeros repeticijose, ir kitur. Nacionalinis operos teatras – netinkama vieta tokiems bandymams ir požiūriui „šįkart nepavyko – pabandysiu kitą kartą“.

Immersive theatre – panardinantis, apimantis, įsiskverbiantis į kasdienybę reiškinys, kurį minėjo ir Pavis, kalbėdamas apie aktualias šiuolaikinio scenos meno formas.

Spektaklis „Tamsos žaidimas“, knyga „Vegos Vaičiūnaitės „Miraklis“, tautinis – etnografinis – mitologinis baletas „Vaivos juosta“ bei teatralizuotas koncertas „Keliautojo užrašai“.

Klausti ir teigti – tai dvi skirtingos meninės strategijos. Viena palieka erdvės žiūrovų apmąstymams, refleksijai, o kita siekia įdiegti publikai vieną tiesą.

Buvau visai pamiršusi, kad šie metai buvo Teatrų metai. O tai, ko gero, akivaizdus įrodymas, kad jie buvo visiškai neišskirtiniai – tokie, kokie būtų buvę, jei niekas jų nebūtų pavadinęs Teatrų metais.

Jaunasis mūsų teatras pasakoja apie kartą, kuriai ideologija, turinys ar individuali pasaulėžiūra yra apskritai nebūtinos. Čia svarbi tik forma, funkcija ir begalė anapus teatro demonstruojamų etikečių.

Dažniausiai šokėjai neprisiriša prie vienos gyvenamosios vietos ar vieno kolektyvo, keliauja iš vieno miesto ar šalies į kitą, o svarbiausiu jų sustojimo kriterijumi yra įgalinanti kūrybos erdvė.

Ruduo prasidėjo su šiaurietiška draugiška anglams vasara ir tęsėsi iki pat kalbos įstatymo tobulinimų Seime su ryškiais nesusikalbėjimo, nusikalbėjimo, nekalbos variantais.