Krystianas Lupa: „Tai žmogus, kuris prikišamai parodo mūsų klastą, tai demistifikatorius, drovaus, kultūros draudžiamo žmogiškojo AŠ monologo atradėjas ir aistringas gynėjas“.

Šiuolaikinis menas turi kurti konfliktines situacijas ir priešintis supančiai realybei ne andergraudiniais žaidimėliais, o teigdamas aiškią ideologinę poziciją. Reikia tikėtis, kad kitame Areimos spektaklyje taip ir nutiks.

Formules užmirštame, o teatro pamokos – tai gyvenimo pamokos. Visi žmonės – savo vaidmenų kūrėjai.

Prasmė? Esu tikras, kad nė velnio nežinau. Ir niekas nežino. Mes tiesiog plaukiame pasroviui… Bet gerai, kad tu jauti. Neprarask to.

Kaip kalbėti šiandien apie tai, kas tarsi iškalbėta? Ir kam tada kalbėti? Ko vertas aktualumas ir ar jis svarbus šiandien? Tiesmuka Britanija ir rami Europa, tremtis ir rasizmas, ekologija ir pakibę virš debesų.

Italijoje operos teatrai buvo statomi, kad suteiktų miestams svarbą ir garbę. Teatras tapo pagrindiniu miesto kultūros, politikos ir socialinio gyvenimo tašku. Turtingiems tai buvo tarsi namai už namų ribų.

Opera visuomet gebėjo suvesti į vieną erdvę įvairių socialinių sluoksnių, įvairaus kultūrinio pagrindo, etninės kilmės ir tautinės tapatybės individus ir interesų grupes. Opera – tai vieta, kur individas įsilieja į bendruomenę.

Noras scenoje matyti tik reikšmingus dalykus, stovėti ant prasmingų koturnų ją paverčia apskritai nebepatrauklia. O tokie žodžiai, kaip postdrama ar pasąmonė sufleruoja, jog turime eiti į erdvę, esančią po respektabilia erdve.

Nuo 1946 metų, kai Menų taryba buvo įkurta, politinės partijos pamažu vis dėlto suprato, kad pagarbus atstumas yra geras principas, nes per kitą Parlamento kadenciją viskas gali apsiversti aukštyn kojomis.