Donatas Puslys
„Tai daugiau nei trijų valandų trukmės jėgas išsunkiantis spektaklis. Aktoriai nuožmiai ir įtikinamai dirba su siaubingai sunkia medžiaga. Bet kokį galimą jų išsisukinėjimą blokuoja čia pat tykantys mažyčiai, tačiau siaubingas problemas keliantys iššūkiai. Viso spektaklio dramatinė dinamika yra itin efektyvi - taip, tai išsekina, bet visų pirma meta iššūkį bei užburia savo emocionalumu ir intelektualumu“ - po rugsėjo 5 dieną Osle įvykusios spektaklio „Mūsų klasė“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas, premjeros rašė norvegų teatro kritikas Jon Selas.
Su režisieriumi kalbėjomės ne tik apie tai, kodėl jis nusprendė statyti spektaklį būtent pagal Tadeuszo Slobodzianeko pjesę, kaip vyko spektaklio kūrimo procesas, tačiau ir apie mūsų pačių santykį su Holokaustu, skirtumus tarp Rytų ir Vakarų Europos, istorijos interpretaciją, blogio problemą.
Norėčiau pradėti nuo veikiausiai jums jau ne kartą girdėto klausimo, kodėl gi pasirinkote statyti būtent šią pjesę?
Man labai sunku atsakyti į klausimus, kodėl aš pasirenku vieną ar kitą pjesę. Dažniausiai tai vyksta intuityviai, neracionaliai. Tam tikrais atvejais galima įžvelgti net savotišką aiškiaregystę ar pranašystę. Tai, tarkime, tokia unikali menininko intuityvaus mąstymo dalis, kuriai jis dažnai net pats negali atsispirti. Apmąstyti holokaustą mane visada traukė, tačiau statyti ką nors apie tai ar net garsiai kalbėti aš tiesiog nedrįsdavau. Bet perskaitęs pjesę jau nebegalėjau jai atsispirti. Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ši pjesė jau buvo pastatyta, tačiau tiek patys pastatymai, tiek reakcija į juos tik parodė, kad ši visuomenė dar negali atvirai pažvelgti į aprašomus įvykius.
Ši pjesė liečia tokią temą, kad net neverta svarstyti, ar tai yra aktualu, ar ne. Tai visada liks aktualu kiekvienu laikmečiu. Visa tai būtina prisiminti ir rasti sąsajų su mūsų dienomis. „Mūsų klasės“ premjera Osle sutapo su tikra katastrofa - karu Sirijoje, iš ten į Europą plūstančiais pabėgėliais. Tie įvykiai, kurie tik pradedant repetuoti atrodė tolimesni, nors ir būtini apmąstyti, jau premjeros dieną buvo visiškai karšti.
Aš Norvegijoje esu statęs nemažai spektaklių - tiek klasikos, tiek XX amžiaus avangardo. Tai nebuvo mano pirmas pastatymas jų Nacionaliniame teatre. Gana gerai pažinau norvegų visuomenę, tad galvojau, koks gi kūrinys galėtų prakalbinti tenykštį žiūrovą, o be to, ir būti pastatytas atvirai, t. y. nepaveiktas ideologinių šešėlių, prietarų ir pseudoistorijos, sąmokslo teorijų ir fobijų - iš esmės, viso to, kas būdinga Rytų Europai ir kur dėl to ne viską gali pastatyti. Pavyzdžiui, Lenkijoje ši pjesė buvo pastatyta gal tik kartą, ir tai ją statė ne lenkų režisierius.
Ir dar vienas mane pastūmėjęs dalykas buvo knygos, aprašiusios norvegų kolaboravimą su naciais, taip pat ir išduodant naciams Norvegijos žydus, pasirodymas. Ši knyga tapo bestseleriu.
Kalbant apie T. Slobodzianeko pjesės misiją Lenkijoje, o kartu ir Lietuvoje, akivaizdu, jog ja siekiama pralaužti tylos sieną, kuri iškilo kalbant apie Holokaustą, tiksliau - nutylint tai, kad tiek patys lenkai, tiek lietuviai yra prisidėję prie savo bendrapiliečių žydų žudynių. Kuo šiuo atveju nuo mūsų skiriasi ar galbūt yra panaši Norvegijos visuomenė? Ar ten yra atvirai ir nuoširdžiai kalbama apie kolaboravimą su naciais?
Norvegai taip pat nebuvo linkę apie tai kalbėti. Apskritai apie tai daugelis nėra linkę kalbėti. Kalbant apie norvegus, dera pabrėžti, kad šiandien jie save laiko viena pažangiausių ir progresyviausių visuomenių - jie teikia Nobelio premijas, o štai visai neseniai Edwardui Snowdenui įteikė Norvegijos literatūros ir raiškos laisvės akademijos Bjornsono premiją, jie užima, kaip jiems patiems atrodo, pačią demokratiškiausią poziciją visais klausimais, taip pat ir kalbant apie žydų ir palestiniečių konfliktą. Jie turi gerai sutvarkytą socialinę struktūrą. Jie turi daug gražaus tautinio sąmoningumo. Kiekvienų metų gegužės 17 dieną, kai minima Nepriklausomybės diena, norvegai į gatves išeina vilkėdami savo tautinius kostiumus, o kiekvienas regionas išsiskiria vis kitokiu. Tačiau kaip ir visur ši tautinė tapatybė turi ir savo perversijų - aiškiausiai tai pasireiškė per Breiviko išpuolį. Kita vertus, jie taip pat daug ką nutylėjo ir kaip tik dabar pasirodė mano jau minėta knyga, kurioje atskleidžiama, kad norvegai taip pat yra prisidėję prie žydų žūties, jų turto nusavinimo. Kadangi jie suvokia save kaip labai teisingą visuomenę, tai ta knyga iš tiesų buvo sukrėtimas.
Manau, kad norvegai dabar suvokia, jog jie ne visada buvo tokie atviri ir nuoširdūs, o tas jų teisuoliškumas nėra be dėmių. Dabar norvegai jau sugeba apie daugelį skaudulių kalbėti atvirai.
Tam tikra prasme jie yra panašūs į mus. Jie vėlai tapo nepriklausomi. Jie kūrė valstybę būtent XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, t.y. labai panašiai kaip ir mes. Dėl to jų tautinė savimonė yra kiek jautresnė nei seniau savo nepriklausomybę įtvirtinusių tautų. Tarkime, jiems artimi danai neturi nepriklausomybę menančios šventės, nes visuomet buvo laisvi. Tad Norvegijoje akivaizdesnės ir pastangos pereiti nuo etninės prie pilietinės nacijos, pavyzdžiui, bandoma susigyventi, integruoti šalyje atsiradusius imigrantus.
Kalbant apie Norvegijos žydus, tai iš 700 tik 50 liko gyvi po Antrojo pasaulinio karo. Apie tai jie atvirai prakalbo tik dabar. Tai nėra tokie skaičiai kaip pas mus Lietuvoje, kur apskritai buvo išžudyta daugiausia žydų, skaičiuojant procentais. T. Slobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ labai vertinga ne tik dėl to, kad mums labai atvirai, bet ir lakoniškai primena tai, kas įvyko, atskleidžia viso to priežastis, tačiau ir dėl to, kad ji parodo, jog potencialiai visa tai gali įvykti bet kada ir tai, manau, yra svarbiausia šio kūrinio žinia. Norvegai, man atrodo, kaip tik yra ta visuomenė, kuri tą puikiai gali suvokti ir suvokia, kaip mes regime iš atsiliepimų apie spektaklį. Jie priėmė tai ne kaip kažkokią istoriją apie Jedvabnės miestelį, kuriame lenkai išžudė savo kaimynus žydus, tačiau visų pirma kaip Europos istoriją. Tokių Jedvabnių buvo labai daug visoje Europoje, ir, deja, ypač daug Lietuvoje.
Tai, kas įvyko, yra pasekmė. Tai yra padarinys Europoje gimusių ideologijų - nacizmo, fašizmo, komunizmo. Rytų Europa visada buvo Vakarų Europos idėjų išbandymo placdarmu. Kita vertus, čia jos visuomet buvo specifiškai suvokiamos, traktuojamos ir įgyvendinamos.
Man atrodo, kad visa T. Slobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ yra ne tik apie tai, kas buvo prieš septynis dešimtmečius, o ir apie tai, kaip mes dabar atsimename tuos dalykus ir apie juos pasakojame, kitaip tariant apie tai, kaip gyvename dabar bandydami susitvarkyti su savo praeitimi. Tad teatras čia įsitraukia į istorijos pasakojimą ir reflektavimą to, kaip mes gyvename su savo praeitimi.
Kad teatras gali pasakoti istoriją ir tai net yra viena pagrindinių jo misijų, aš galutinai supratau statydamas būtent šią pjesę. Taip tiesiogiai ir emocionaliai, kaip tą gali teatras, istorijos neperduos joks kitas raiškos būdas. Pačiu svarbiausiu istoriku čia tampa aktorius, nes esminis yra jo vidinis nusiteikimas, pasiruošimas, jo paties asmeninė pozicija.
Pati istorija visada vienaip ar kitaip būna ideologizuota. Istorikai praeitimi naudojasi kaip medžiaga formuoti dabartį ir dabarties projekcijas. Aš pats savo gyvenime esu tą labai gerai patyręs, nes gyvenau skirtingose ideologijose, kurios pasakojo visiškai skirtingas istorijas. Ir negalima sakyti, kad tas pats sovietinis laikotarpis buvo vienalytis, jame taip pat būta skirtingų laikotarpių, skirtingai interpretavusių istoriją. Mūsų nepriklausomybės laikais taip pat egzistavo skirtingi etapai, kūrę skirtingas projekcijas. Ta pati Holokausto tema vienaip buvo suvokiama sovietmečiu, kitaip - pirmaisiais nepriklausomybės metais, dar kitaip - dabar.
Tai, remiantis tuo, ką pasakėte, teatro uždaviniu tampa siekis atskleisti, kaip ta istorija yra konstruojama. Mes dažnai jau patikime, kad štai dabar jau atrasta ta grynoji tiesa, kad visas istorinis pasakojimas jau tikrai bus nešališkas, objektyvus. Dažnai netgi nebereflektuojame, kodėl pasakojame vienaip, o ne kitaip. Taip paprasčiausiai nebeapčiuopiame tų prielaidų, kurios vis tik formuoja tą pasakojimą.
Taip, pati T. Slobodzianeko pjesė yra parašyta labai įdomiai. Juk istorija yra pasakojama čia pat pačių veikėjų lūpomis. Ją pasakoja visa klasė, tačiau mes regime, kad tą pačią istoriją vienaip pasakoja žydai, kitaip pasakoja lenkai, vienaip pasakoja tie, kurie gelbėjo žydus, o kitaip - tie, kurie juos žudė. Vienoje vietoje pateikiamos visos įmanomos interpretacijos, o žiūrovas tarsi lieka sprendėju, jam pačiam palikta daryti išvadas. Manau, kad čia ir glūdi pjesės stiprybė.
Man pačiam teko daug pasakoti norvegams apie tą laikotarpį, apie kurį žinau ne tik iš knygų, tačiau ir iš pirminių šaltinių, tarkime, savo močiutės pasakojimų. Čia dera pasakyti, kad Vakarai apskritai labai mažai žino Rytų Europos istoriją ir nesuvokia ją ištikusios tragedijos. Mažai kas žino Molotovo-Ribentropo paktą, kuris didžiąja dalimi lėmė tai, kas įvyko. Mums spektaklyje buvo labai svarbu parodyti ideologijų poveikį žmogui. Pjesėje apie tai kalbama. Matome iš pradžių, kas buvo tada, kai Lenkiją valdė Pilsudskis. Tada Lenkijos žydai gyveno gana gerai ir nepatyrė didelių suvaržymų. Jam mirus, dešinieji, taip pat ir Bažnyčia suradikalėjo. Prasidėjo žydų spaudimas, dėl ko po to jie gana noriai sutiko atėjusius komunistus. Aišku, tam priežasčių būta ir daugiau nei viena, kad ir artėjančio nacizmo baimė. Spektaklyje gan nuosekliai bandoma atskleisti, kaip keičiantis iškaboms - Pilsudskio portretui, baltam ereliui, Stalinui, Hitleriui - skirtingos ideologijos formavo žmones ir skatino ar leido vienaip ar kitaip reikštis.
Istorija komentuojama iš visų pusių, ją pristato tiek aukos, tiek budeliai. Kuriamas unikalus paveikslas, kuriame gausu įvairiausių atspalvių - ne tik juoda ir balta. Mes negalime pasakyti, kad visi yra tik istorijos įkaitai. Dažniausiai taip, tai yra mažyčiai žmonės, kurie tiesiog tapo baisios istorijos ir ideologijų įkaitais ir iš esmės net nelabai suprato, ką daro. Tiesa, tai jokiu būdu neatima iš jų kaltės. Tačiau manau, kad pats baisiausias dalykas yra būtent tas nežinojimas pasiduodant aplinkos spaudimui ir primityvus ideologijų traktavimas. Būtent to aš dabar matau labai daug.
Be to, akivaizdu, kad kaltės nėra vienodos ir vienos ryškiai yra didesnės už kitas. Visi pjesės veikėjai buvo išprievartauti karo, tačiau vis tik elgėsi labai skirtingai. Štai čia ir išdygsta klausimas, kodėl, juk visi mokėsi toje pačioje klasėje. Čia aiškėja, kad vis dėlto bet kokiomis aplinkybėmis mes turime pasirinkimo galimybę. Mes negalime visko nurašyti tik istorijai.
Įdomu tai, kad ir tie, ir tie - tiek lenkai, tiek žydai - yra aukos. Čia netgi įdomiausias klausimas ir yra, kaipgi aukos elgiasi su aukomis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad aukos galėtų viena kitą geriau suprasti, tačiau dažniausiai regime atvirkštinį dalyką, kai aukos savo aukoms būna žymiai žiauresnės.
Kaip vyko pats pasirengimas spektakliui? Kadangi man pačiam teko šiek tiek dalyvauti statant „Mūsų klasę“ čia, Lietuvoje, tai žinau, jog aktoriai turėjo nemažai susitikimų su Holokaustą išgyvenusiais asmenimis, jie taip pat lankė masinių žudynių vietas.
Aktoriai daug skaitė, be to, labai daug jiems pasakojau aš pats. Mus tos istorijos supa. Kai pradėjau statyti šią pjesę, man tiesiog ėmė kilti daug atsiminimų. Mes galime apie tai nekalbėti, tačiau vis tiek visa ši istorija yra aplink mus, visa tai tvyro ore. Aš jau minėjau savo močiutės pasakojimus. Ją buvo sukrėtusi visa ši tragedija. Ji dažnai minėdavo šaudymus, kalbėdavo apie tai, kad žemė kilnojosi. Štai tokie įvaizdžiai.
Man baisiausias yra nusikaltimus vykdžiusių žmonių primityvumas. Štai prisimenu vieną pasakojimą iš Biržų. Kai buvo sušaudyti žydai, buvo ateita pas vokiečius norint pareikšti, kad čia dar yra tokių vadinamųjų „bambizų“, kuriuos irgi reiktų pašaudyti. Vokiečiai pradėjo aiškintis, kas tie bambizai, ir suprato, kad tai yra jų pačių tikėjimo žmonės. Štai kokia kurioziška istorija. Matyt, negalima patikrinti, ar taip buvo iš tiesų, tačiau jeigu tai pasakojama, tam tikro pagrindo buvo.
Prieš iškeliaudamas į Norvegiją, buvau Druskininkuose ir sutikau žvejojančią moterį. Priėjau prie jos, pradėjome kalbėti apie žvejybą. Ji buvo kalbi dzūkė ir pradėjo pasakoti daug dalykų apie karo ir pokario įvykius, kurie buvo ypač dramatiški Dzūkijoje. Ir tada supranti, kaip visa tai buvo neseniai - tai prisimena mūsų tėvai, seneliai.
Toje pačioje Dzūkijoje aš dar šią vasarą važiavau dviračiu. Sustojau tokiame kaimelyje, kuriame buvo ežeras. Paklausiau vaikų, ar šiame ežere kimba žuvis. Netoliese buvo ir upelis, paklausiau ir apie jį. Vaikai atsakė, kad šitame upelyje apskritai žuvis negyvena. Paklausiau, kaip taip gali būti, ir jie atsakė, kad per karą čia šaudė žydus, ir tuomet upeliu tekėjo kraujas. Nuo to laiko jokia žuvis ten negyvena. Tiems vaikams buvo gal po aštuonerius ar dešimt metų, ir jiems visiškai nesena praeitis jau yra mitologizuota.
Be to, mes su aktoriais daug dėmesio skyrėme ir istorinei medžiagai, žiūrėjome dokumentinius filmus. Tą medžiagą naudojome ir pačiame spektaklyje. Aktoriai buvo labai susidomėję šia istorija.
„Mūsų klasė“ mums ne tik primena istorinius faktus, ji kelia labai daug klausimų, ir T. Slobodzianekas tą padaro meistriškai. Mes esame kviečiami susimąstyti, o kaip tie žmonės po viso to, kas nutiko, galėjo toliau gyventi, kaip jie galėjo apie tai tylėti, kaip jie galėjo toliau nekęsti. Kitaip tariant, kaip gyventi su visa ta praeities našta, kaip mes patys gyvename net nelabai gilindamiesi į tai? Man atrodo, kad tiktai menas gali leisti mums esmingai suvokti kai kuriuos dalykus, jokia istorija to negali padaryti. Skaičiai nieko nepasako. Taip, jie yra baisūs, bet jie yra tik skaičiai. Paneriuose šimtas tūkstančių buvo nušauti rankomis. Tai yra sunku suvokti.
Kiekvienas žmogus yra potencialus žudikas ir, jei tik ideologija ir valstybė tai skatina, jis yra linkęs tą daryti. Atgailauti žmogaus prigimčiai yra nebūdingas dalykas. T. Slobodzianeko pjesė atveria daug psichologinių dalykų apie žmogų. Pirmas veiksmas kalba apie tuos baisius įvykius, o antrasis jau analizuoja, kaip jie toliau su visu tuo gyvena, kaip jie visa tai stengiasi užmiršti ir kaip gyvenimo pabaigoje jie suvokia, jog likęs jų gyvenimas buvo tik dirbtinė amnezija. Visa tai patiems aktoriams sukėlė daug apmąstymų. Jie į visa tai labai gilinosi, tačiau gilintis vis dėlto galima iki tam tikros ribos, nes kai kurie dalykai yra nesuvokiami. Aktoriai priėjo prie to, kas nesuvokiama protu. Mes stengėmės viską papasakoti nepagražindami, bandydami įlįsti kiek įmanoma į budelių ir aukų vaidmenis ir kartu stengėmės neužteršti, nesuteatralinti faktų iškalbingumo. O tai buvo sunku. Štai aktorius Emilis Johnsenas, vaidinantis Kacą, dažnai neatlaikydavo scenos, kurioje pasakoja apie savo nužudymą „pogromo“ metu turgaus aikštėje. Per premjerą po pirmo veiksmo jis verkė. Priėjau prie jo ir paklausiau: „Ko tu verki? Suvaidinai genialiai.“ Bet man buvo sunku jį paguosti. Jo senelė žydė galbūt panašiomis aplinkybėmis buvo nužudyta toje pačioje Lenkijoje.
Žmogus nuo tų laikų nepasikeitė. Užtenka šiandien vien paskaityti komentarus po straipsniais apie pabėgėlius. Štai viename straipsnių tiesiog informuojama apie nuskendusį ir į krantą išmestą berniuką, o komentaruose jau rašoma, kad taip jiems ir reikia, kad, girdi, Aušvice vietos užteks visiems. Neaptinkame jokios empatijos, girdime kaltinimų dėl perdėtos tolerancijos. O man kyla klausimas, kas nutiktų, jei būtų kaip tada, jei pasigirstų raginimai žudyti, paprastai išspręsti šitą klausimą.
Be to, čia labai svarbu atkreipti dėmesį į skirtingą Vakarų ir Rytų Europos požiūrį, kuris yra kardinaliai skirtingas. Tai, kad Europa susijungė, mes pradedame tik dabar suvokti. Tik priartėję vieni prie kitų, žengę pirmuosius suartėjimo žingsnius, mes pradėjome suvokti, kokie iš esmės mes esame skirtingi ir kaip mes skirtingai žiūrime į daugelį dalykų. Manau, kad šios prarajos suvokimas yra pirmas žingsnis į galimą tiltų statybą. Ir tai, ačiū Dievui, vyksta.
