Operos spektakliai iki šių dienų, regis, atsitempė operos teatro kaip tam tikro prabangos meno šleifą. Ir ne vien dėl to, kad žanras užgimė rūmuose bei iš pradžių buvo skirtas vien privilegijuotųjų luomui. Tradiciškai iki pat šių dienų, net ir šiuolaikinės architektūros operos teatrai - jei ne įmantriais eksterjerais, tai bent jau interjerais (o dažniausiai ir bufetais) - reprezentuoja gerovės ir priklausymo „klasei“ atributus. Jau nekalbant apie tai, kokį respektabilios personos įvaizdį siekiama kurti lankantis operos teatre - tai bemaž prieš dešimtmetį mūsuose suprato ir kai kurie politikai, ir verslininkai. O kur dar būtinybė nusifotografuoti ant raudonojo kilimo, t. y. raudonojoje fojė? Ir gal net svarbiau, kad tą pusdienio įdirbį grožio salone išvystų kaip tik tie, kurie lankosi ne premjerose, o tik internetuose. Iš kitos pusės, džiugu už tuos, kurie ne tik į teatrą puošiasi kaip į šventę, bet ir renkasi žiūrėti neretai pusketvirtos valandos ar ilgiau trunkantį spektaklį, o ne išbūti iki pirmos pertraukos ir parodyti tik save.
Tikriausiai ne šiaip sau ilgą laiką operų siužetuose dominavo aukštesnių luomų personažai - imperatoriai ir jų gražuolės žmonos, karaliai ir grafienės, o jų dramos ir intrigos virė anaiptol nekuklioje aplinkoje: pilių ir rūmų menėse, katedrose, egzotiškuose parkuose, soduose ar bent jau ištaiginguose buduaruose. Iš dalies tai formavo operos gerbėjų skonį ir stilių: pirmiausia - „kaip gyvenime, taip ir teatre“, o vėliau - „kaip teatre, taip ir gyvenime“; tuo tarpu bėgant laikui operos spektaklių stilistika drastiškai keitėsi. Net ir statant minėtų siužetų operas, vizualioji prašmatnybė šiais laikais nebūtina ir tikri deimantai scenoje vargu ar padidina spektaklio poveikį žiūrovui. Kita vertus, šiuolaikiškiausiomis technologijomis kuriami scenovaizdžiai neretai prikalkuliuoja brangiųjų akmenukų vertas sumas. Tačiau jeigu operos vizualumui skirtomis išlaidomis dar galima varijuoti, tai klasikinės operos formatu - niekaip: Wagnerio muzikinių dramų kameriniu orkestru neatliksi. Orkestras, choras, dirigentas, režisierius ir solistai (pageidautina, aukščiausios kategorijos) - tai vien tik žmogiškieji resursai - mažiausiai šimtas žmonių, tiesiogiai dalyvaujančių spektaklio kūrime. Tokią minią labai nepaprasta „sustyguoti“, todėl suprantama, kad viena atlikėjų komplektacija nepajėgi per sezoną paruošti 10-ties premjerų. Būtent dėl to opera (kaip ir baletas) tebėra prabangos žanras, o tokioms grandiozinėms investicijoms dažniausiai lemta būti ilgalaikėmis. Kai kurie operos spektakliai rodomi dešimtmečiais, kartais net ištisą pusę amžiaus. Ir toli gražu ne visada dėl fenomenalios ir neblėstančios meninės vertės, - teatro menas nėra nei amžinas, nei nemarus, - operos spektaklio eksploatavimo trukmę, regis, ypač smarkiai nulemia teatro kasiniai interesai. O kartais - tik jie vieni.
Tad koks gi yra operos spektaklio galiojimo laikas? Kas nulemia jo gyvavimo trukmę ir rodymų dažnumą - meninė (taip pat ir jo aktualumas bei atlikimo kokybė) ar piniginė vertė? Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre šį sezoną per mažiau nei du mėnesius jau parodytos septynių pavadinimų operos. Tarp jų - įvairaus amžiaus darbai: Giuseppe Verdi „Don Karlas“ ir „Traviata“, Vincenzo Bellini „Kapulečiai ir Montekiai“ bei Onutės Narbutaitės „Kornetas“.
Spalio 24 d. matytas „Don Karlas“ šį sezoną teatro scenoje buvo pirmą ir paskutinį kartą, nors tai tik 16-as spektaklio rodymas. Tuo tarpu ištisą dešimtmetį repertuare besisukančiai „Traviatai“ (spalio 27 d. stebėjau 58-ąjį spektaklį) numatyti net trys rodymai ir visi - skirtingomis atlikėjų sudėtimis. Paradoksalu tai, kad šiuolaikiškas ir dar visomis prasmėmis „šviežias“, 2016 m. režisieriaus Günterio Krämerio pastatytas „Don Karlas“, nors ir konceptualus, keliantis teatro repertuaro vertę, tačiau esti ne scenoje ir ne žiūrovui. Vadybininkai tikriausiai pasakytų, kad šis spektaklis jau dabar renka nepilną žiūrovų salę (maždaug tiek pat, kiek dešimties metų senumo „Traviata“) ir jo rodymas yra brangus, nes kaskart šiam spektakliui tenka iš užsienio kviestis ir tenorą (Don Karlas), ir bosą (karalius Pilypas). Užtat kritikas, matęs bent pusę iš tų jau parodytų šešiolikos, gali papasakoti, kuo skiriasi antrasis rodymas nuo paskutiniojo. Anuomet, antrojo vakaro premjeroje Rodrigą dainavusio baritono Eugenijaus Chrebtovo vokalinės galimybės teikė lūkesčių, kad neilgai trukus jis prilygs pirmoje sudėtyje šį vaidmenį meistriškai kūrusiam latviui Valdžiui Jansonui. Šiandien gi be jokio avanso galima patvirtinti, kad spalį Chrebtovas Rodrigą sudainavo puikiai, o solisto vokalinis progresas išlaisvino jį ir vaidyboje. Šis „Don Karlas“ atlikėjams nėra paprastas ir įprastas spektaklis, čia nepakanka rūpintis vien balso grožiu, tačiau būtent toks spektaklis leidžia sparčiai tobulėti. Reikia įrodymų? - Vos per porą metų teatras užsiaugino pirmos sudėties vertą savo Rodrigą. Tad „Don Karlo“ išnykimą iš sezoninio repertuaro tuomet, kai spektaklis išgyvena geriausios kokybės laikus, sunku suprasti ir vargu ar galima pateisinti. Juolab kad Krämerio pastatyme vienus sėkmingiausių didžiųjų vaidmenų sukūrė ir kiti lietuvių solistai: Viktorija Miškūnaitė ir Raminta Vaicekauskaitė - Elizabetę, Eglė Šidlauskaitė - Eboli, Liudas Mikalauskas - Vienuolį ir Didžiojo inkvizitoriaus balsą.
Galima pasidžiaugti, kad šį sezoną bent du vakarus į teatrą sugrįžo „Kornetas“. Ir, beje, lapkričio 21 d. buvo užpildyta maždaug du trečdaliai žiūrovų salės - tai būtų katastrofiškas lankomumas net ir 100-ąjį kartą rodomam „Spragtukui“, bet labai viltingas „Kornetui“, žinant nacionalinės operos „tradicijas“ Lietuvoje. Ir, beje, režisieriaus Gintaro Varno metamus iššūkius publikai: kaskart žiūrint šį spektaklį - jis atrodo vis sudėtingesnis. Galbūt dėl to, kad spektaklio tėkmės laikas, jo pojūtis visai nepavaldus realiai (tik pustrečios valandos) pastatymo trukmei. Šioje greito maisto, greito aptarnavimo, greitos komunikacijos ir bendravimo emoji paveikslėliais eroje pasinerti į „Korneto“ poetiką ir iracionalų sapnų pasaulį - ne tik iššūkis, bet ir tikra prabanga. Per šešis sezonus vos 11 kartų teparodytas „Kornetas“ šįkart maloniai stebino sklandžiu vyksmu scenoje, preciziškai tiksliai Tomo Pavilionio (Kornetas) ir Jovitos Vaškevičiūtės (Markizas, Grafienė) kuriamais vaidmenimis.
Premjerinė kokybė neapleido ir 2017 m. LNOBT pastatytų „Kapulečių ir Montekių“. Tą vakarą pirmą kartą LNOBT scenoje matytas spektaklis sukelė deja vu įspūdį. Pirma - šis prancūzų režisieriaus ir kostiumų dailininko Vincento Boussard´o pastatymas gyvuoja jau seniai, dar 2012 m. teko stebėti jo tiesioginę transliaciją iš Bavarijos operos Miunchene, kur Romeo vaidmenį kūrė Vesselina Kasarova, o Džuljetos - Anna Netrebko. Antra - „Kapulečiai ir Montekiai“ primena šio režisieriaus LNOBT anksčiau parengtą Jules Massenet „Manon“ koprodukciją. Spektaklius vienija tai, kad jie abu labai tapybiški, o mizanscenos kuriamos tarsi gyvieji paveikslai. Boussard´as yra estetas, potėpio ir faktūros meistras, tad scenoje jis pirmiausia dirba kaip dailininkas-dekoratorius ir kur kas mažiau reiškiasi kaip sceninio veiksmo kūrėjas. Jo spektakliuose gausu ir natūralistinių elementų - tai gali būti simbolis, citata, nuoroda, iliustracija, o kartais - tiesiog daiktas, tikriausiai gražus pačiam režisieriui. „Kapulečiai ir Montekiai“ paliko įspūdį ir apie ironišką, tačiau iki galo neišteisintą daikto panaudojimo scenoje galimybę. Tokia galėtų būti aliuzija į Džuljetos gimimą (plg. Sandro Botticelli „Veneros gimimas“), tik šiuokart - iš santechninės kriauklės. Spektaklyje būta ir labai muzikalių, išties paveikių įvaizdžių: viena gražiausių scenų įvyksta tuomet, kai Džuljeta išgeria netikro mirties eliksyro. Skambant svyravimų ir šuolių kupinai arijai - ji balansuoja ant gigantiško ketvirtąją scenos sieną įrėminusio vamzdžio. Visgi tokius pastatymus labiausiai įprasmina solistai. O bel canto genijus Vincenzo Bellini, pompastiškai pravardžiuotas Katanijos gulbe, pasistengė, kad pastarieji turėtų vargti ilgose tarsi išplaukiančiose frazėse, bet tai darytų neįtikėtinai vikriai ir grakščiai, t. y. apgaulingai lengvai. Ir kaip anuomet Miunchene, magiško grožio trapiomis koloratūromis užbūrė Netrebko ir Kasarova, taip lapkričio 15 d. LNOBT įvyko Viktorijos Miškūnaitės (Džuljeta) ir Eglės Šidlauskaitės (Romeo) dueto benefisas.
Tuo tarpu „Traviata“, galima sakyti, jau įsėdusi į lietuvio DNR. Tad tikriausiai nederėtų stebėtis, kad bemaž šešiasdešimt kartų rodomas kičinis pastatymas vis tiek renka publiką ir dar bent keletą šio sezono vakarų vangiai kels taurę linksmybių ir leis paskutinius atodūsius. Spalio 27-ąją buvo akivaizdu, kad dešimtmetį eksploatuojamas spektaklis neberūpi net didžiajai daliai jo dalyvių. Tai yra vis dažniau pastebima, tiesiog netoleruotina šio teatro trupės problema: „Traviatoje“ mimansą kaskart „paveda“ rekvizitas, šokėjai nuolat vėluoja, o dabar nebesuspėja jau ir į pirmą puotos dalyvių pasirodymą scenoje. Tad ar vertėjo eiti į šį spektaklį? Taip. Bet tik dėl tą vakarą jubiliejų scenoje minėjusio Arūno Malikėno Žermono bei Ramintos Vaicekauskaitės Violetos ir Rafailo Karpio Gastono - šie solistai, akivaizdu, apskritai nemoka būti „puse kojos“ scenoje, nepaisant kokio kalibro jų vaidmuo ar kiek jiems artima / svetima viso spektaklio stilistika. Teatro vadovas Jonas Sakalauskas operos šimtmetį žada pasitikti simboliškai - nauju „Traviatos“ pastatymu. Net jeigu tai bus pati tradiciškiausia šios operos versija (o visada verta tikėtis, kad tokia nebus) - ačiū ir už tai, nes dabartinė nepelnytai pergyveno savo vienadienio galiojimo laiką.
Akivaizdu, kad operos spektaklio byrėjimo metas prasideda ne tada, kai sudūla dekoracijos - šiais laikais jos pernelyg tvarios. Spektaklis pabyra daug anksčiau, o kartais ir išsyk po premjeros. Kad ir kaip keista, tačiau ne reguliariai rodomiems, o priešingai - retai sceną išvystantiems spektakliams gresia apaugti teatriniais štampais. Kai atlikėjai nebeprisimena, ko iš jų pageidavo režisierius, jie imasi veikti „nuo savęs“ - taip, kaip jiems patogiau. Todėl konceptualiausius pastatymus būtina išsaugoti suteikiant jiems sceną dažniau nei vos kartą ar du metuose. Net jeigu salėje - ne anšlagas. O į traviatas mūsuose žiūrovai jau ir patys suranda kelią.
Panašu, kad naujasis LNOBT Operos meno vadovas - italų dirigentas Sesto Quatrini - turi minčių, kaip operą priartinti prie publikos. Teatre jau vyksta žiūrovams atviros edukacinės repeticijos ir pašnekesiai apie operas. Be to, vos atvykęs jis susipažinimo pokalbiui pakvietė teatro lankytojus ir iškart pasidalijo savo repertuaro formavimo vizija. Quatrini manymu, LNOBT repertuarą šiuo metu reikalinga papildyti Giuseppe Verdi „Aida“ (taip pat „Rigoletu“, „Trubadūru“ ir kt.), Wolfgango Amadeus Mozarto „Don Žuanu“, Gaetano Donizetti „Liučija di Lamermur“ (arba kita populiaria bel canto opera). Iš jo minėtų operų pavadinimų šiems laikams artimiausias kūrinys būtų 1911 m. Richardo Strausso sukurtas „Rožės kavalierius“. Regis, sąrašas skubotas ir meno vadovas dar nespėjo pasigilinti į pastarųjų dviejų dešimtmečių LNOBT repertuarą, kuriame kaip tik neseniai buvo bemaž visi minėtieji itališkų operų pavadinimai. Tuo tarpu dar vasaros pradžioje teatro vadovas Jonas Sakalauskas vardijo visai kitus pavadinimus: Johno Adamso „Doctor Atomic“, Albano Bergo „Voicekas“, galbūt Sergejaus Prokofjevo „Lošėjas“. Tad išlieka intriga, kurios repertuaro krypties toliau laikysis LNOBT: tradicinės itališkosios (kurios apologetas - Sesto Quatrini) ar anksčiau žadėtos šiuolaikiškesnės, įvairesnės ir, tikriausiai, finansiškai rizikingesnės? Kol kas paskelbta apie pirmąjį koprodukcinį sandorį - 2021 m. jau numatyta „Rigoleto“ premjera, kurios imasi ultrarealistinės operos ikona Franco Zeffirelli.
