Latvijos scenos meno kritikių Ievos Rodiņos, Vēsmos Lēvaldės, Ērikos Zirnės ir Laumos Mellēnos-Bartkevičos žvilgsniai į Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM 2024“ lietuviškąją vitriną.
Mūsų apmaudui gamtos katastrofos, epidemijos, karai vyksta nepaisydami mūsų, o menas tampa prieglobsčio vieta, kurio scenoje lygiai taip pat – nepaisydamas mūsų – gali užgimti stebuklas. Tokiu šūkiu vasarišką gegužę Lietuvos pajūrio mieste Klaipėdoje buvo palydėtas kasmetinis teatro festivalis „TheATRIUM“, lankytojus kvietęs atverti savo protus ir patirti platų meninių idėjų tinklą, užgimstantį scenoje, kurti savo interpretacijas ir daryti savo išvadas. Festivalis nuo 2017 m. tapo svarbia Lietuvos teatro procesų ataskaita, pristatydamas tiek Lietuvos teatrų spektaklius, tiek tarptautinių pastatymų programą, kurios reguliariu svečiu tapo ir Liepojos teatras. Šiųmečio festivalio įspūdžius aptariau su savo kolegėmis Lauma Mellēna-Bartkeviča, Vēsma Lēvalde ir Ērika Zirne, su kuriomis štai jau keletą metų vykstame į Klaipėdą.
„Klaipėdos festivalis „TheATRIUM“ šiuo metu įtikinamai konkuruoja su scenos meno renginiais Lietuvos sostinėje, įskaitant ir kasmet rugsėjo mėnesį Vilniuje vykstantį teatro festivalį „Sirenos“. Per nepilną savaitę galima susidaryti nuomonę apie tai, kas yra aktualu kaimyninių šalių scenose. Nors nuo Vilniaus Klaipėda yra toli, į ją reguliariai keliauja užsienio šalių kritikai, kuratoriai ir prodiuseriai“, – atskleidžia teatrologė ir muzikologė Lauma Mellēna-Bartkeviča. Tarp festivalio svečių šiemet buvo nemažai teatro profesionalų – tyrėjų, žurnalistų, prodiuserių, dramaturgų, teatrų vadovų ir režisierių iš Latvijos, Estijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Ukrainos, Vokietijos, Airijos, Moldovos ir Sakartvelo. „Kai kurie iš jų, beje, kaip paaiškėjo bendruose pokalbiuose, atvyko per Rygą, pakeliui dar suspėję pamatyti ir kokį nors Latvijos teatrų spektaklį“, – priduria Lauma.
Menas kaip humaniškas pasipriešinimo aktas
Teatrologė Vēsma Lēvaldė išskiria gerą festivalio organizaciją ir laisvą, nedirbtinę atmosferą, tuo pačiu meninės programos kontekste pabrėždama, kad stebinančiai tiksliai buvo pasirinktas festivalio devizas: „Šių metų šūkis Despite us („Nepaisant mūsų“) labai gerai apibūdina tiek dabartinį momentą Europos istorijoje, tiek kūrybos žmonių jausmus globalios ir lokalios informacijos nereguliuojamoje ir nekontroliuojamoje pulsacijoje, kuri kiekvieną nuolatos skaudina, tačiau tuo pačiu yra kurčia ir akla žmogui kaip individui. Dirbtinio intelekto laikmečio paradoksas – virtuali realybė ima viršų prieš fizinę realybę, o vertybių sistemoje triumfuoja materializmas. Menas yra humaniškas pasipriešinimo gyvenimo kasdienybės pilkumai ir beprasmiškumui aktas“.
Festivalio organizatoriai skirtingų žanrų ir scenos meno formų pastatymais primena, kad daug dalykų gyvenime vyksta nepaisant mūsų: gamtos katastrofos, epidemijos, karai. „<...> gerai įsižiūrėjus į šiemetinį festivalio ženklą – Apoloną, subyrėjusį gabalais, jame galima įžvelgti ir kitą aspektą: tos nuoskilos, tie byrančios civilizacijos gabalai nesunkiai susidėlioja atgal į visumą. Reikia tik kruopštumo ir kantrybės. Japonai suskilusiems dalykams sutaisyti turi atskirą metodą – kintsugi – jie sujungia nuoskilas auksu. Ir toks daiktas įgyja dar didesnę vertę nei tada, kai tebebuvo sveikas ir vientisas. Galiausiai – yra pasaulyje bent vienas dalykas, kuris tikrai įvyksta be mūsų įsikišimo. To dalyko vardas – stebuklas. Nedažnai, bet stebuklų vis dar nutinka žmonių gyvenimuose. Nepaisant mūsų.“, – rašoma festivalio kreipimesi. Tokį stebuklo jausmą Lietuvos teatre stengėmės pagauti ir mes – keturios teatro kritikės.
Asmeninis requiem
Šiųmečio festivalio atidarymo spektakliu ir pagrindiniu traukos centru buvo pasirinktas žinomo rusų režisieriaus Dmitrijaus Krymovo autorinis spektaklis „Requiem“, kurio premjerą Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje stebėjo ir festivalio svečiai. „Requiem“ neabejotinai yra profesionaliai nepriekaištingas pastatymas, nes visi spektaklio elementai – vaizdiniai, garsiniai ir kinetiniai – kartu suskamba labai lengvai, net žaismingai“, – teigia Vēsma Lēvaldė. Ērika Zirnė taip pat priduria: „Dmitrijaus Krymovo „Requiem“ yra labai komplikuotas, sudėtingas ir daugiasluoksnėmis reikšmėmis perpildytas pastatymas. Sodrus intertekstualumu, sujungiantis įvairias nuorodas, citatas ir fragmentus iš žinomų tekstų, epizodiškai ištraukiantis žiūrovą iš realistiškos aplinkos ir panardinantis į magiškojo realizmo pasaulį, kuriame išnykusios ribos tarp fantazijos ir realybės“.
O pačių naujausių įvykių kontekste, kai Latvijos nacionalinis teatras atsisakė išnuomoti patalpas naujausiam Dmitrijaus Krymovo pastatymui – rusų kalba vaidinamam spektakliui „Pamišėlio užrašai“ su Rusiją palikusiais aktoriais Čulpan Chamatova ir Maksimu Suhanovu, prodiusuojamam teatro agentūros „Entracte International“, – dar konceptualiau išsikristalizavo Dmitrijaus Krymovo spektaklius surišantis leitmotyvas – nostalgija rusų kultūrai bei šios temos (ne)etiškumas Baltijos šalių nacionalinių teatrų scenose.
„Requiem“ logiškai galima pridėti prie Dmitrijaus Krymovo Baltijos spektaklių serijos, kuriai priskirtini tiek į praėjusių metų festivalio „TheATRIUM“ programą įtrauktas Klaipėdoje gimęs „Fragmentas“ – atliepiantis Antono Čechovo „Tris seseris“, tiek Latvijos nacionalinio teatro „Piteris Penas. Sindromas“. Lietuvių kritikė Aušra Kaminskaitė savo straipsnyje apie „Piterį Peną“ daro išvadą, kad, jos manymu, Klaipėdos dramos teatro bendradarbiavimas su Krymovu buvęs sėkmingesnis nei teatro kolektyvo Rygoje: „Fragmentas“ žydi režisūrine meistryste, grąžindamas į teatro sceną stebuklą, apie kurį daug kas kalba, tačiau retai parodo. O štai „Piteris Penas. Sindromas“ apkrautas detalėmis ir elementais, trukdančiais tą stebuklą kurti“[1]. Lauma Mellēna-Bartkeviča, apibendrindama savo įspūdžius apie Baltijos šalyse pastaraisiais metais pastatytas Dmitrijaus Krymovo premjeras, pripažįsta: „Prieš metus Klaipėdoje „Fragmentas“ buvo ryškus įrodymas, kaip meistras su akivaizdžia butaforija gali sukurti imersinį išgyvenimą daugiasluoksnės teatro kalbos užgrūdintai teatro kritikų bendruomenei. O Rygoje kurtas „Piteris Penas. Sindromas“ savo ryškiu teatrališku šiurkštumu ir techniškai tikslių mizanscenų eiliškumu suveikė kaip savotiškas rusų režisieriaus kūrybinių ir vidinių akligatvių barometras, scenoje projektuojant santykius tiek su amžėjimu, tiek su išsigimusia gimtine, groteskiškai šiek tiek visa tai paironizuojant. Spektaklyje „Requiem“ režisierius pasitelkia medžiagą, nukreiptą į publikos sujaudinimą – panašiai kaip gyvenimo išvarginto mago liūdni triukai tam tikrais momentais vis dar priverčia publiką užgniaužti kvapą. Telefono būdelės akvariume skęstanti Ofelija, vaikštantys žmogaus ūgio žaislai ir tarsi dekoracijos išdėlioti mirusių vaikų kūneliai finale tampa šių triukų dalimi“.
Dmitrijui Krymovui kaip scenografui būdingoje faktiškai tuščioje scenos erdvėje epizodas po epizodo keičiasi veiksmo aplinką ir situaciją nurodančios minimalistinės dekoracijos – nuo asketiško japonų tyrėjo kabineto iki saulės nutvieksto miško kirtimo, nepaliaujamai pabrėžiant sceninio veiksmo iliuziją ir reliatyvumą, psichologiškai įtraukioms situacijoms sparčiai keičiantis su techniniais perstatymais blausioje scenos šviesoje.
Vēsma Lēvaldė pasakoja: „Palydimas ironiškos Češyro katino šypsenos vienas pasakojimo epizodas keičia kitą, aktoriai veikia tiksliai parinktoje stilistikoje, kupinoje tiek grotesko, tiek praeities teatro pjūvių. Kiekvienas spektaklio epizodas užduoda klausimą žiūrovui – kaip jums atrodo, ką mes norime tuo pasakyti? Tema, kuriai režisierius įkvėpimo sėmėsi iš Haruki Murakami romano „Kafka pakrantėje“ ir kurią panardino į geopolitinę realybę, yra rimta, galbūt net tragiška, nes Rytų ir Vakarų pasaulių konfrontacija veda į distopinį ateities modelį. Režisierius meistriškai išnaudoja Murakami romano rytietišką dvasią, kuri spektaklyje pasireiškia tiek vaizdine ir garsine askeze, tiek negailestinga natūralizmo estetika. Pavyzdžiui, neįmanoma abejingai stebėti scenos, kurioje Dignos Kulionytės kuriama Ofelija skęsta vandens pilname stikliniame rezervuare. Epizodas iš užmaršties prikelia Latvijoje kažkada Galinos Poliščuk pastatytą „Romeo ir Džuljetą“, kur pagrindinių herojų meilės scena vyko panašiame baseine. Tačiau Krymovas (nesiimu spręsti – tyčia ar netyčia) šią techninę priemonę panaudoja visai kitai estetikai ir žinutei. Tai nėra švelniais judesiais plazdenanti meilė, tai agoniškas absurdo aktas, kuriame Ofelija, gaudydama orą ir lėtai skęsdama, klejoja apie ateitį kartu su Hamletu ir bendrais jų vaikais. Tačiau infantilus ištižėlis Hamletas tiesiog leidžia jai nuskęsti. Aktorė po vandeniu praleidžia kankinamai ilgas minutes, ir aš nežinau, ar žinutė pateisina techninę riziką. Nes apie ką tada skelbia spektaklis? Pats Krymovas teigia, kad tai yra requiem vaikams – gimusiems, negimusiems ir mirusiems. Kas yra menininko vaikai? Jo darbai. Ir panašiai kaip Krymovo pastatyme „Piteris Penas. Sindromas“ Latvijos nacionaliniame teatre, čia taip pat viską uždengia asmeninės ir nacionalinės tragedijos skausmo šydas“. Reikia pridurti, kad jaunoji aktorė Digna Kulionytė, praėjusių metų festivalyje demonstravusi puikų fizinį pasirengimą Dezdemonos vaidmeniui Oskaro Koršunovo pastatyme „Otelas“, viename interviu prisipažino – repetuodama Ofeliją, ji lankiusi individualias nardymo pamokas, kad išmoktų ilgai išbūti po vandeniu ir žiūrovams sukurtų įspūdį, jog tai vyksta iš tiesų...
Ērika Zirnė pabrėžia, kad pastatymo finalas emociškai yra šiurpus – čia „vaikų taip mėgstami pasakų ir Disnėjaus animacinių filmukų herojai – Pinokis, Ančiukas Donaldas, Mikimauzas ir kiti – rankose laiko suglebusias skudurines lėles, vizualiai primenančias negyvų vaikų kūnus, ir su jomis, skambant liūdnai muzikai, lėtai sinchroniškai sušoka „mirties šokį“. Ši mizanscena emociškai įspūdinga ir net šokiruojanti, nes nukelia į mirties konvejerį visuose šiuo metu pasaulyje vykstančiuose karuose, kur kasdien be pasigailėjimo žudomi vaikai, o juk žodžių junginio „vaikas ir mirtis“ neturėtų net būti iš principo“.
Lauma Mellēna-Bartkeviča reziumuoja – spektaklis apskritai palieka liūdną poskonį: „Nepaisant pastatymo tematikos, jis mocartiškai atspindi dabartinį režisieriaus pasaulio suvokimą, jis persipina su kitais nesenais jos pastatymais Baltijos šalyse, įgydamas vis aštresnį saviterapijos branduolį. Kiekviename sekančiame režisieriaus spektaklyje vis daugiau vidinio plėšymosi, beviltiškumo potvyniuose ir atoslūgiuose ieškant prieglobsčio savo vaikystės prisiminimuose, paauglystėje, jaunystėje, kai „žolė buvo žalesnė“, o suvokimas, kas yra gera, o kas bloga, ir kokia viso to vieta kultūrinėje erdvėje – aiškesni“.
Ērika Zirnė dar priduria: „Gali būti, kad režisierius spektaklyje kalba apie kažkokius jam skausmingus ir labai asmeniškus praradimus. Apie prisiminimus, pavyzdžiui. „Atsiminimai sušildo tave iš vidaus. Bet jie tave ir sudrasko“, – rašo Haruki Murakami. Dramatizmą pastatyme pagilina ir „si“ minoras – vienas garsiausių Frédérico Chopino kūrinių „Sonata Nr. 2“, kurios trečioji dalis yra Marche funèbre arba „Laidotuvių maršas“. Klasikinėje muzikoje „si“ minoras laikomas emociškai sodriausiu tonu, melodijai suteikiančiu gilių apmąstymų, nusivylimo, liūdesio ar net lemtingumo, tačiau tuo pačiu išreiškia ir tylią viltį. Tokie jausmai yra užvaldę Krymovo pastatymus“.
Spektaklio kalba apskritai yra gana poetiška, tačiau čia, kaip radikaliai kitoks, yra suvaidintas epizodas su rusų marodieriumi, kuris priešo teritorijoje telefonu skambina žmonai, kad sodria rusų kalba atsiskaitytų apie „dovanas“ arba gėrybes, susigrobtas pakeliui ir vežamas namo. Scenos dramaturgiją kuria ryški komedinė situacijos estetika, taip ir nenuvedanti iki lūžio taško arba akimirkos, kai veiksmas iš absurdiškai komedinio virsta šiurkščia karo realybės kronika, verčiančia klausti, ar tai, kas matyta scenoje, yra rusų karių degraduojančio elgesio užkariautose teritorijose parodija, ar, priešingai, ironiškas pasišaipymas iš mūsų, vakariečių žiūrovų, požiūrio į šią situaciją. „Jei „Piteris Penas. Sindromas“ gana tiesiogiai reiškė susierzinimą dėl rusų kultūros atmetimo karo Ukrainoje kontekste, tai „Requiem“ pateikia pesimistinę išvadą – rusų tautą pasaulio akyse šiuo metu reprezentuoja „penkiaaukščiai“ keiksmažodžiai kareivio-marodieriaus lūpose, o ne literatūra ar menas“, – mano Vēsma Lēvaldė, pridurdama: „Kažin ar atsitiktinai kaip Vakarų pasaulio priešprieša pasirinktas japonų autoriaus kūrinys, kuris finale skaitytojui suteikia laimės viltį. Tačiau spektaklyje laimė kaip galimybė vienareikšmiškai atmetama. „Requiem“, be jokios abejonės, yra šio laiko akimirkų seka, kurią lydi liūdna muzika, tačiau objektyvas, per kurį gaudomos šios akimirkos, neveikia panoraminiu režimu“.
Bus daugiau
-----
Iš latvių kalbos vertė Agnė Navickaitė
„Menų faktūros“ redakcija dėkoja scenos menų svetainei Kroders.lv, suteikusiai leidimą išversti ir perpublikuoti šį tekstą.
Publikacijos vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Kaminskaitė, Aušra. Teatras Latvijoje irgi kenčia. Menufaktura.lt, 2024-03-01.
