„Šiaip jau mus į teatrą įleidžia po vieną, lydint milicininkui, bet mes su Roma, kaip buvę vienos grimerinės bendrakamerininkai, užėjome kartu. Pirmos nuotraukos iš atsisveikinimo serijos autorius - jis. Antrosios - aš pats, be abejo. Mes atleisti. Aktoriai - šiandien trisdešimt šeši iš penkiasdešimt septynių, dar keli pareiškimai vėluoja, ir bus mūsų apie keturiasdešimt. Dvidešimt žmonių iš tarnybų. Bus dar naujienų, pranešiu papildomai. Nesakyčiau, kad mes iš karto pradedam ieškoti naujo angažemento, bet kai pasibaigs grikiai ir bulvės, pranešiu. Churchillis sakė, kad ateities fašistai save vadins antifašistais. Kad ir kas tai sakė, jis buvo teisus.“ Tokia žinute rugpjūčio 26 d. socialiniame tinkle pasidalino dabar jau buvęs Minsko nacionalinio akademinio Jankos Kupalos teatro aktorius Olegas Garbuzas. Mano feisbuko sraute baltarusis teatro kritikas Aleksejus Strelnicovas tą pačią naujieną iliustravo viena fraze - „Kupalos teatras 1920-2020“. Jam seniausias profesionalus Baltarusijos teatras, šiais metais švęsiantis savo jubiliejinį šimtmetį, liko tik senas pastatas, gyvybė ir kūryba išėjo kartu su atleistaisiais talentais. Mano cituotas keturiasdešimt devynerių aktorius atsisveikinimo nuotraukoje iš savo buvusio grimo kambario šypsosi pro ašaras. Daugiau nei prieš dvidešimt metų jis iš čia ėjo į sceną vaidinti Hamleto - pirmo savo vaidmens Kupalos teatre. Akivaizdu, net rašydamas šią atsisveikinimo su praeitimi žinutę jis vartoja daugiskaitą ir tą stebuklingą įvardį - mes. Štai dabar ir galvoju: kada pastarąjį kartą pati esu jį vartojusi? Birželį, liepą, rugpjūtį - mažiausiai po du kartus per mėnesį, nes turėjau laimės tapti labai skirtingų teatrinių bendruomenių mikrodalele.
Mums, lietuviško teatro kritikams, ši vasara priminė nesibaigiančią šienapjūtę, rugiapjūtę ir gal net bulviakasį tuo pačiu metu. Išsiveržęs iš karantino gniaužtų teatras išsprogo vasarinėmis premjeromis. Karštligiškai bandžiau suspėti visur. Mano trofėjų krepšelyje atsidūrė arba atminties „harduose“ įsirašė Šeiko šokio teatro premjeros „In Contact“ ir „Klajojančios kopos“, režisierės Agnijos Leonovos premjerinis „Tinklas“ pagal Gintaro Grajausko pjesę Klaipėdos dramos teatre, Taško teatro spektaklis „Triukšmas“, Beno Šarkos teatralizuotas muzikinis performansas „Kauksmai ir Kaukai: Šarka / Mockūnas / Milašius / Razmus“, režisierės Loretos Vaskovos premjerinis spektaklis „Mamos sūnus“ pagal Mato Vildžiaus pjesę „Atviro rato“ teatre bei kaip pirmą kartą po dešimtmečio „Menų spaustuvės“ kieme pažiūrėtas Stalo teatro spektaklis „Gandro dovana“.
Dalintis noriu pradėti nuo viršukalnės - rugpjūčio 17-19 d. „UNIMA Lietuva“ iniciatyva tyrinėjau paslaptingą „Lėlininko kūrėjo“ visatą Lietuvos lėlininkų stovykloje Gelgaudiškio dvare. Unikali vietos bendruomenės šviesuolių atgaivinta vieta skendi lapuočių parko gelmėse, proskynose atsiveria didingas vaizdas į Nemuną. Šios vietos istorinė reikšmė, čia gyvenusių žmonių ambicijos, platūs užmojai, kunkuliuojančios aistros šiandien regisi kaip kūnu tapusi pati radikaliausia utopija. Rodos, Gelgaudiškio dvarą atgimti naujais pavidalais ir paskirtimis dažniausiai priversdavo emocijos - ir jos galėjo būti radikaliai skirtingos: medžioklės aistra, pelno godulys ir verslo azartas, meilė tyrai ir nepasiekiamai kaip žvaigždė moteriai, atjauta bei rūpinimasis našlaičiais ir patriotizmas, atsidavimas savo gimtajam kraštui. Nuo XV a. daug visko čia būta, bet kad šios vietos energija įkrauta ypatingu kūrybingumu ir laisvės polėkiu - teko patirti savo kailiu.
Kuo išskirtinė profesionalių lėlininkų bendruomenė šiuolaikiniame Lietuvos teatro kontekste? Vienybe! Trys dešimtys susirinkusių menininkų nuo pirmos dienos sudarė kūrybinį vienį, tikrą profesinę bendruomenę, neskaidomą dalinimosi į sostinę ir regionus, jaunus ir senus, patyrusius ir debiutuojančius profesionaliajame teatre. Ypatinga atsakomybė už nuoširdų, kūrybišką, orientuotą į maksimalų dalinimąsi profesine patirtimi procesą tenka Lietuvos lėlininkų bendruomenės autoritetams, moraliniams ir profesiniams lyderiams. Su nuoširdžia pagarba ir susižavėjimu pavadinčiau šiuos žmones Meistrais - skaičiusiais paskaitas, vedusiais praktinius užsiėmimus, organizavusiais patį renginį: tai režisierius, dailininkas Rimantas Driežis, šiauliečiai dailininkai Reda ir Arūnas Uogintai, Vilniaus teatro „Lėlė“ aktoriai Erika Gaidauskaitė, Imantas Precas, Sigutė Mikalauskaitė, Klaipėdos lėlių teatro vadovė ir „UNIMA Lietuva“ prezidentė Aušra Juknevičienė. Dėl šių žmonių profesionalumo ir atsidavimo kūrybinei misijai visi dalyviai gavo unikalią galimybę patirti, išgyventi, susivienyti lėlių teatre.
Kokia pakanti ir geranoriška smalsaujančio prašalaičio ar tiesiog teatro kritikos atžvilgiu gali būti mūsų lėlininkų bendruomenė, pajutau aktoriaus Preco paraginta pabandyti animuoti, t.y. atgaivinti, pirštininę, mimikuojančią lėlę. Jos vardas - Analibūras, keturiolikos metų jaunuolis, nenorintis tapti karaliumi, atkeliavęs į stovyklą iš teatro „Lėlė“ spektaklio suaugusiesiems „Karalius Ubu“. Išsprogusios, šelmiškai žvairuojančios akys, romantiškas geltonų plaukų kuokštelis ant viršugalvio, neapsakomai švelnus, minkštas, gal net šiltas kūnelis ir mano negrabi ranka, lendanti į šios tragikomiškos būtybės vidurius... Būna tokių pirmų profesinių kartų, kurių nebeužmirši visą likusį gyvenimą. Tai štai, gavus pavaldyti tą lėlę, man iš galvos akimirksniu išdulkėjo visos Preco atskleistos paslaptys apie prieštaktį, mizanscenuotę, dinamikos efektą, judesio arkas, išdidinimą, greičio kaitą, kvėpavimo sinchronizaciją... Animuojant lėlę liko tik vienas potyris: ta būtybė gali būti gyvesnė už mane, ir akivaizdu - po daugybės metų kruopštaus trenažo ši lėlė galėtų tapti savarankišku, nuo aktoriaus atsiskyrusiu personažu. Tuo metu Analibūras su švelnia ironija ir nuoširdžiu atlaidumu stebėjo mano manipuliacijas jo gležnu kūneliu. Mus abu labai palaikė naujai atrastoji Lietuvos lėlininkų bendruomenė.
Vasara buvo dėkingas metas pagalvoti, kaip karantinas paveikė ir dar paveiks teatro kūrėjus ir, žinoma, mus - teatro žiūrovus. Galimas atsakymas, perfrazuojant Jimą Jarmuschą, - „išgyvens tik mylintys“. Kaip tai atrodys realybėje? Manau, geras teatras pradės tarpti uždarose, mažose bendruomenėse, į kurias pasižiūrėti spektaklio galės patekti tik tos pačios kraujo grupės žmonės arba bent jau žinantys duris atidarantį slaptažodį, kodą. Teko rugpjūtį atrasti tokią vietą, kur renkasi nepritampančių prie masių, saviškių gauja. Jie jauni, godūs kurti, dalintis ir labai drąsūs tiesiog būti - būti autentiški, unikalūs. Kitaip tariant, ideali publika Beno Šarkos performansui „Kauksmai ir Kaukai“. Šį kartą teatrinės Šarkos apeigos vyko uždaroje erdvėje, scena tapo ir įėjimu į žiūrovų salę, teatru buvo šventinamas kiekvienas su stiklu gėrimo sliūkinantis savo vietos link. Įsitaisius sovietinį kultūrnamį menančiose kėdėse nebuvo laiko dairytis į publikos reakcijas - didžioji dalis Šarkos kauksmo keliu iškeliavo į transą pačioje vyksmo pradžioje. Mūsų didysis teatro šamanas paskui save vedė puikiai garso takelį užpildančius kolegas muzikantus ir žiūrovus, pasiryžusius išsiraivyti, išsirąžyti, išsinerti iš kaukės ir savotiškai atgimti nauja garsine bei fizine kokybe kartu su kitais tą patį išgyvenusiais ir patyrusiais.
Šeiko šokio teatras vasarą emigruoja į Nidą. Ir tai geriausias pretekstas ištikimam žiūrovui leistis į kaskart naujų teatrinių patirčių kupiną nuotykį šiame sakraliame gamtos lopinėlyje. Du šios vasaros spektakliai man padėjo pamatyti unikalų Kuršių nerijos gamtovaizdį visiškai nauju kampu. Emocinės ir erdvinės įtampos kupiname 29 metrų kelyje į Nidos švyturio viršūnę buvome genamai mistinio žvėries spektaklyje „In Contact“. Aplinka, medijos, šokis ir muzika šioje teatrinėje instaliacijoje pasitarnavo permodeliuojant nedidukę žiūrovų bendruomenę į gyvuliškos baimės impulsais krečiamą gyvulėlių bandą. Mes, žmonės, buvome priversti valandėlę išgyventi niokojamos, ujamos, prievartaujamos, išnaudojamos, engiamos, naikinamos gamtos būsenas. Instaliacijos kulminacija - gaivus gurkšnis Nidos gamtovaizdžio peizažo, atsiveriančio iš švyturio apžvalginės aikštelės.
Žvilgsniu ir širdimi neaprėpiama Parnidžio kopa tapo natūralia choreografo Daphnis Kokkinos spektaklio „Klajojančios kopos“ dekoracija. Įkyrūs pajūrio lietūs baigėsi premjeros dieną, lyg paklusdami choreografo valiai ir didingai vizijai - sušokti vėjo pustomoms smėlio smiltims prilygstančias emocijas. Šokantys Nidos bendruomenės nariai, arčiausiai marių esančioje erdvėje įsisukę archajiškame šokio rate, persigrupuojančiame į žmonių eiseną ir kritimą į smėlį, pakilę susijungiantys į šokį poromis ir vėl stojantys į ratą, tampa impulsu į pagrindinę kopų sceną įsiveržti pavieniams personažams, sviedžiantiems savo emocijų saują žiūrovams pavėjui. Valanda „Klajojančios kopos“ stebėjimo tampa savotiška meditacija, apsikasimu, nugrimzdimu ar tiesiog išsipleikimu smėlyje, išgyvenant šį kontaktą oda ir nosimi, ausimis ir visa reginčiomis bei aprėpiančiomis akimis. Regis, Šeiko šokio teatras ir šią vasarą sugebėjo mus nusivesti tvarios ekosistemos ir gamtabendrystės keliu.
Kas sieja Leonovos „Tinklą“ ir Vaskovos „Mamos sūnų“? Anaiptol ne šiuolaikinė lietuviška dramaturgija, tapusi impulsu atsirasti abiem šios vasaros pastatymams. Galėčiau sakyti - neviltis. Karantino grimasos išprovokavo tą ribinę situaciją, kai premjeras teatrams žūtbūt reikia išleisti, atsiskaityti už projektinį finansavimą, duoti darbo, suteikti kūrybos viltį talentingiems žmonėms. Visa tai privalu, bet realiai visavertis spektaklis taip ir neišsivysto iš embrioninės idėjos stadijos, netampa pilnakraujis, bent jau toks, kokį pamename iš ikikarantininių laikų - su užsimezgančiu emociniu, energiniu ryšiu, apykaita tarp scenos ir žiūrovų salės.
Faktiškai „Atviro rato“ premjerą nudobė nauji žiūrovų aptarnavimo epidemijos fone nurodymai - mes tiesiog sėdėjome miniatiūrinėje salytėje su keletu kaukėtų likimo bendradraugių ir stebėjome aktorius, vaidinančius, kad vaidina spektaklio tiesioginę transliaciją. Gali daug ko tikėtis postkarantininiame teatre, gal net sutikčiau būti gerokai išplūsta nuo scenos, bet pajusti empatiją su tiesioginės transliacijos simuliacija nei techniškai, nei vaidybiškai nesusitvarkančiais, to neišteisinančiais teatro kūrėjais yra, sakau nuoširdžiai, traumuojanti patirtis.
Klaipėdos dramos teatro „Tinklas“ techninėmis bei vizualinėmis raiškos priemonėmis gebėjo nustebinti net ir gerokai virtualybėje strigusius ir dėl karantino pažengusius stebėtojus. Tik išradinga forma, vizualinis sprendimas nebuvo įgalus pridengti pačios istorijos banalumo, lėkštų personažų, pabirusių klišiniais tipažais. Belieka užduoti sau esminį klausimą: ką su mumis padarė ir dar padarys į teatrą įsiveržęs virusas?
