Teatro režisierius Oskaras Koršunovas kasmet tiek laiko režisuoja svetur arba važinėja su savo trupe į užsienio gastroles, kad save vadina pusiau emigrantu. Kad ir kokia kryptimi suktum pokalbį su 42 metų O.Koršunovu, jis vis atsisuka emigracijos link.
Šią temą režisierius nagrinėja repetuodamas Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas" sostinėje, Nacionaliniame dramos teatre. Negana to, jo paties įkurtas O.Koršunovo teatras (OKT) ateinančios savaitės pradžioje pristatys svečių spektaklį, kuris vadinasi „Emigrantai".
„Kas darosi valstybei, tautai, žmonėms? - svarstė režisierius. - Už visų socialinių ir politinių dalykų, už visų padarytų klaidų slypi ne tik statistika - keli šimtai tūkstančių išvažiavusiųjų. Už to slypi likimai. Ir toli gražu ne patys sėkmingiausi."
- Kai išvažiuojate su OKT spektakliais į užsienio gastroles, ar susiduriate su lietuviais emigrantais? - paklausiau režisieriaus O.Koršunovo.
- Visur. Net Pietų Korėjoje, Japonijoje. Toks įspūdis, kad lietuvių yra ne trys, o bent keliasdešimt milijonų. Kai Dubline rodėme „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją", visuose keturiuose vaidinimuose buvo pilna lietuvių. Festivalio vadovai prisipažino, kad jeigu būtų tai žinoję, būtų suplanavę aštuonis vaidinimus, nes airiai, ko gero, netilpo ir nepamatė spektaklio.
Belfaste spalio pabaigoje buvome su „Hamletu" - labai daug lietuvių atėjo. Ir, Prancūzijoje, ir Italijoje - visur ateina nemažai lietuvių. Belfaste viešbučio kambarių tvarkytoja buvo lietuvė. Londone arbatos parduotuvėje pardavėja, išgirdusi mūsų pokalbį, ištarė: „Kaip smagu - lietuviai. Turbūt nežinote, kad čia ir Karnišovo teatras atvažiavo." Vienas mūsų tada jai parodė, kuris yra tas Karnišovas. Pardavėja padarė mums arbatos su nuolaida.
Pastebėjau, kad daug emigrantų pirmą kartą ateina į teatrą, nes Lietuvoje jie nevaikščiodavo į spektaklius. Emigravusiems jau nebesvarbu, ar krepšinis, ar teatras. Svarbu, kad lietuviai atvažiavo.
Gerai ar blogai išvažiavę žmonės gyvena, vis tiek susikuria emocinis nostalgijos kamuolys. Kartais jis būna abstraktus, bet jį jaučia kiekvienas. Aš pats esu pusiau emigravęs, didesnę gyvenimo dalį praleidžiu, deja, ne Lietuvoje.
- Tai jūsų pasirinkimas ar jūsų išvarymas?
- Tam tikra prasme - ir pasirinkimas, ir išvarymas. Neturėjau pakankamai galimybių įgyvendinti savo sumanymų Lietuvoje. Nepaisant visų OKT laimėjimų užsienyje, nepaisant to, kad Lietuvoje turime žiūrovų, statome ir klasiką, ir aktualiausią šiuolaikinę dramaturgiją ir veikiame kaip repertuarinis teatras, mes iki šiol esame be teatro pastato, pakankamo dėmesio ir paramos.
Mes vis laimime Vilniaus miesto teatro konkursą ir gauname kuklią dotaciją, kurios neužtenka pragyventi - nesugebėtume nuomotis nei salių, nei transporto dekoracijoms suvežti į tas sales. Neišsilaikytume čia, jei negastroliuotume ten. Mūsų teatras, galima sakyti, gyvena emigracijoje.
Teatras visais laikais turėjo judėti. Ieškoti. Migruoti. Bet yra ir kita pusė. Kiekvienas emigrantas susiduria su tam tikro pobūdžio šizofrenija. Aš nežinau, kur mano kūrybos tėvynė. Ar tai mano teatras? Tai Norvegija ar Lietuva?
Mano kūrybinės retrospektyvos Lietuvoje jau nebematyti. Daugelį pagrindinių spektaklių esu sukūręs ne Lietuvoje. Tokius kaip „Tos akys" ar „Kelias į Damaską" Norvegijoje, „Išteisintieji" ir „Užburtas ežeras" Švedijoje. Galbūt neįmanoma suprasti, kodėl OKT pastačiau tokį spektaklį kaip „Dugne" nemačius, koks spektaklis buvo Osle, kai stačiau visą Maksimo Gorkio pjesę, ne vien jos ketvirtąjį veiksmą.
Arba - pastačiau Williamo Shakespeare´o „Audrą" Islandijoje. Tai buvo užburianti, graži pasaka, fejerija. O ką aš supratau režisuodamas Islandijoje ir kokį žengiau žingsnį pagal „Audrą" kurdamas „Mirandą" čia? Kas supras, jei nematė spektaklio Reikjavike?
„Audra" - paskutinis W.Shakespeare´o kūrinys, kuriuo jis atsisveikina su kūryba ir susitaiko su mirtimi. Statydamas tą pasaką Islandijoje supratau, kad joje glūdi labai liūdni ir tragiški dalykai. Todėl norėjau Lietuvoje padaryti tokią „Mirandą", kokią dabar ir pastatėme.
- Turbūt žinote ir savo darbų perspektyvą?
- Lietuvoje pastatęs „Išvarymą" po Naujųjų metų važiuosiu režisuoti į Atėnus, po to į Oslą, po to dar kur nors. Esu kryžkelėje ir nežinau, ką man daryti toliau, nes jei priimu visus kvietimus statyti spektaklius užsienyje, iš esmės nebūnu Lietuvoje.
Kita vertus, vis labiau tenka suvokti, kad gyvename naujoje šalyje, kuri vadinasi Europos Sąjunga. Ir naujame pasaulyje, kuris suteikia daug laisvės, tam tikro mobilumo, tam tikros saviraiškos.
Tikrai galiu pasidžiaugti, kad turėjau galimybę statyti spektaklį Norvegijos mieste Stavangeryje, jūroje. Tiesiog stebuklas: scena buvo jūra, aktoriai galėjo vaikščioti vandeniu. Spektaklio sąmata buvo neįtikėtina - apie 40 milijonų kronų (apie 1,5 mln. litų). Tokių galimybių Lietuvoje nėra.
Bet įdomiausi mano darbai sukurti čia. Lietuviškas spektaklis „Dugne", mano galva, yra nepalyginti įdomesnis už norvegišką. Nors Norvegijoje - visa pjesė su didžiule scenografija, o teatro tame spektaklyje mažiau nei OKT, kur mes vaidiname tik ketvirtąjį veiksmą ir visai be dekoracijų kamerinėje studijos patalpoje.
- Su tuo spektakliu vien pastarąjį pusmetį gastroliavote Suomijoje, Latvijoje, Slovakijoje, Rusijoje. Ar lietuviškas spektaklis „Dugne" suvokiamas, kai gastroliuojate užsienyje?
- Statydamas „Dugne" lietuviškąjį variantą, net nesvarsčiau, ar jis bus tinkamas gastrolėms, ar bus suprantamas. Mes tiesiog gastrolėse repetavome „Dugne" ir pasidarėme šventę Vilniuje, OKT studijoje artėjant Kalėdoms: spektaklio stalas buvo su kūčiukais ir pats vaidinimas vyko mažam žmonių rateliui.
Išaiškėjo, kad tai tiesiog atradimas - tai, ką mes, nuobodžiaudami Prancūzijoje dirbome. Interaktyviai papasakota istorija apie tai kad Seniui - Dievui - išėjus, lieka žmonės. Ir apie ką jie kalba. Nors spektaklis tekstinis, jis turi didelį pasisekimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
- O kaip sekasi „Mirandai" Lietuvoje ir svetur?
- Ją vaidinome Ispanijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Vienoje iš lenkų kritikų recenzijų buvo parašyta, kad nė vienas lenkų spektaklis, netgi nė vienas dokumentinis filmas neapmąstė sovietmečio taip tiksliai, kaip šitas lietuvių spektaklis. Bet „Miranda" nėra vien apie tą laiką. Sovietiniais laikais prosperai augino savo mirandas tremtyse, rašė į stalčius, nes buvo uždrausti. Po 1990 metų draudimai nustojo galioti, bet tie žmonės liko nereikalingi. Negyvenamos salos statusas nepasikeitė. Todėl tas spektaklis lygiai taip pat ir apie dabartį.
Lenkijoje ir Vengrijoje tai suprato. Bet ypatingai karštai „Miranda" buvo sutikta Madride.
Lietuvoje šitas spektaklis tarsi nutylimas. Arba nelabai suprantamas. Jis žiūrimas nuščiuvusioje tyloje. Nežinau, kodėl. Galbūt net ir todėl, kad pagrindinė herojė neįgali. Vakaruose į tai žiūrima labai normaliai ir dažnai žmonės su tikra negalia vaidina scenoje. Sovietiniais laikais neįgalūs žmonės iš viso buvo paslėpti, kaip ir Miranda mūsų spektaklyje. Ir dabar jie gyvena kažkur šalia visuomenės.
Neįgalus veikėjas gal pirmą kartą atsiranda lietuvių teatre. Kaip ir „Mirandos" hiperrealizmas, kuris galbūt keistai atrodo, galvojant apie Shakespeare´ą ir apie jo „Audrą", jeigu ją suvoksime kaip pasaką. Iš tikrųjų tai nėra pasaka. Tai paskutinis Shakespeare´o kūrinys, kuriuo jis atsisveikina su kūryba ir susitaiko su mirtimi. Statydamas tą pasaką Islandijoje, aš supratau, kad ten paslėpti labai liūdni ir tragiški dalykai. Todėl norėjau Lietuvoje padaryti tokią „Mirandą", kokią dabar ir padarėm.
- OKT prižadėjo keletą premjerų šį sezoną. Jos realios?
- Taip, pažadėjom ir pažadus vykdysim. Pavasariui ruošiam smagų siurprizą, kurio dabar nepapasakosiu, nes tada nebus siurprizo. Su Juozu Budraičiu darysime Samuello Becketto „Paskutinę Krepo juostą", tai mūsų sena idėja, sutarta dar prieš jam išvažiuojant į Maskvą. Artūras Areima ir Agnius Jankevičiaus turi įdomių sumanymų. Jie bus Ašmenos gatvės studijoje.
Manau, kad su savo patirtimi OKT gali būti realiu Miesto teatru. Dabar esame labiau virtualus teatras. O Vilnius turėtų turėti savo teatrą kaip ir visos sostinės, visi didesni miestai.
Nepriklausomi ir benamiai
* O.Koršunovo pirmojo spektaklio „Ten būti čia" premjera įvyko dabartinio Nacionalinio (tada - Akademinio) dramos teatro mažojoje scenoje 1990 m. kovo 22 d. Tai, pasak režisieriaus, buvo apskritai pirmoji premjera nepriklausomos Lietuvos teatre.
* 1999 m. įkurtas O.Koršunovo teatras (OKT), neturėdamas nuolatinių namų, ne tik tapo repertuariniu, publikos mėgstamu teatru, bet ir su savo spektakliais aplankė daug valstybių, dalyvavo svarbiausiuose festivaliuose. Net 9 kartus OKT dalyvavo prestižinio Avinjono festivalio pagrindinėje programoje, pelnė garbingiausią Europos teatro sąjungos prizą „Naujoji teatro realybė".
* Savo repeticijų studija Ašmenos gatvėje OKT dalijasi su kitais benamiais teatrais. Lapkričio 28 ir 29 d. čia bus vaidinamas Igorio Reklaičio ir Gintaro Čajausko spektaklis „Emigrantai" pagal Slawomiro Mrožeko pjesę.
