Nuopelnai: neįkainojami ir niekiniai

Rūta Oginskaitė 2011-01-21 lrytas.lt, 2011 01 21
„Kviečiu visus į mano naujos skrybėlės premjerą!”. Andrzejaus Mleczkos piešinys

aA

Rūta Oginskaitė

Įdomu, kokiu gyvenimo lygiu mėgaujantis gali atrodyti, kad 400 ar net 800 litų neturi jokios reikšmės ir žmogus ramiausiai gali be jų išsiversti? Užtat valstybė, tų šimtų nemokėdama, kasmet sutaupytų per 300 tūkstančių litų!

Tokia logika vadovavosi solidžias algas ir išmokas gaunantys seimūnai, dar pernai nusprendę nuo šių metų sausio nebeskirti valstybinių pensijų už nuopelnus. Bet aplink tuos garbius žmones, kurie tų pensijų negaus, tūkstančiai litų nešlama.

Dabartiniai šešiasdešimtmečiai - tie, į kurių nuopelnus nusispjaunama - daug ką kūrė be atlygio. Už vidutinišką algą, dažnai už ačiū ir už publikos meilę. Pastarasis dalykas - malonus, bet sąskaitų juo neapmokėsi. Nesinori menininkų portreto tapyti kaip elgetų, bet žinant mūsų šalies senatvės pensijų dydį tas portretas nusipaišo savaime.

Kol jokia klastinga liga žmogaus neprispaudė, jis dar eina, vaidina, šypsosi. Laksto lyg studentas iš scenos į sceną, kad pragyventų. Nes jo nuopelnai neįkainoti nei pirmo, nei antro laipsnio valstybės pensijomis.

Protestuoti? Čia ne Prancūzija, kur visos šalies scenos technikai savo streiku sustabdė 2003 metų Avinjono festivalį vien dėl to, kad jiems grėsė dirbti viena valanda ilgiau nei jie pratę.

Čia ir ne Italija, kur choristai leidžia sau per premjerą Milano „La Scala" teatro scenoje pasirodyti ne su personažų kostiumais, o su džinsais, sportbačiais, motociklininkų šalmais. Ir tai - dėl kažkokio procento, kurio grėsė netekti, nors italų choristų algos tokios, kokios žymiausiems lietuvių menininkams nė nesisapnavo.

Tiesa, yra ir kuo pasiguosti: menininkai, kuriems valstybės pensijos už nuopelnus mokėtos iki šiol, gaus jas ir toliau. O gal jau sugalvota, kaip sutaupyti ir jų sąskaita? Pavyzdžiui, pagreitinti jų laidotuves.

LRYTAS.LT

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.