Rūta Oginskaitė
Įdomu, kokiu gyvenimo lygiu mėgaujantis gali atrodyti, kad 400 ar net 800 litų neturi jokios reikšmės ir žmogus ramiausiai gali be jų išsiversti? Užtat valstybė, tų šimtų nemokėdama, kasmet sutaupytų per 300 tūkstančių litų!
Tokia logika vadovavosi solidžias algas ir išmokas gaunantys seimūnai, dar pernai nusprendę nuo šių metų sausio nebeskirti valstybinių pensijų už nuopelnus. Bet aplink tuos garbius žmones, kurie tų pensijų negaus, tūkstančiai litų nešlama.
Dabartiniai šešiasdešimtmečiai - tie, į kurių nuopelnus nusispjaunama - daug ką kūrė be atlygio. Už vidutinišką algą, dažnai už ačiū ir už publikos meilę. Pastarasis dalykas - malonus, bet sąskaitų juo neapmokėsi. Nesinori menininkų portreto tapyti kaip elgetų, bet žinant mūsų šalies senatvės pensijų dydį tas portretas nusipaišo savaime.
Kol jokia klastinga liga žmogaus neprispaudė, jis dar eina, vaidina, šypsosi. Laksto lyg studentas iš scenos į sceną, kad pragyventų. Nes jo nuopelnai neįkainoti nei pirmo, nei antro laipsnio valstybės pensijomis.
Protestuoti? Čia ne Prancūzija, kur visos šalies scenos technikai savo streiku sustabdė 2003 metų Avinjono festivalį vien dėl to, kad jiems grėsė dirbti viena valanda ilgiau nei jie pratę.
Čia ir ne Italija, kur choristai leidžia sau per premjerą Milano „La Scala" teatro scenoje pasirodyti ne su personažų kostiumais, o su džinsais, sportbačiais, motociklininkų šalmais. Ir tai - dėl kažkokio procento, kurio grėsė netekti, nors italų choristų algos tokios, kokios žymiausiems lietuvių menininkams nė nesisapnavo.
Tiesa, yra ir kuo pasiguosti: menininkai, kuriems valstybės pensijos už nuopelnus mokėtos iki šiol, gaus jas ir toliau. O gal jau sugalvota, kaip sutaupyti ir jų sąskaita? Pavyzdžiui, pagreitinti jų laidotuves.
LRYTAS.LT